Negalėčiau ištarti tokių žodžių kaip Arvydas Šaltenis, atsisveikinant su dailininke Menininkų kalnelyje po Antakalnio pušimis gailėjęs: „Mus paliko mergaitė iš Tauragės..." Įstrigo ši jo frazė, nes Surgailienė iš tikrųjų buvo iš tų žmonių, kurie nepasensta... Be įsidėmėtinos Surgailių poros Vilnius bus nebe toks: lieknas, vikrus, greitas, visada elegantiškas Leopoldas ir ji - lėta, didinga, primenanti statulą. O dar tas vardas - Aspazija, Lietuvoje skambantis beveik egzotiškai. Pati sakė, kad buvo jai duotas ne garsiosios latvių poetės, bet mamos jaunystės draugės graikės atminimui; taigi atkeliavęs iš antikos šalies. Aspazijos Surgailienės gyvenimas ir kūriniai patvirtina, kad vardai žmonėms iš tikrųjų tenka ne šiaip sau. Antikos taurumą ir harmoniją skleidė ne tik dailininkės išvaizda bei povyza, bet ir darbai. Kurti pagal lietuviškus medžio raižinius, jie turėjo paprastumo ir naivumo, būdingo liaudies bei viduramžių dailei, bet taip pat alsavo antikos dvasia, Surgailienės perimta ne tiesiai iš graikų, bet labiau iš klasikinio modernizmo skulptūros ir grafikos, pirmiausia turbūt iš Henry Moore'o, Louise Nevelson, kuriais Surgailienė nuoširdžiai žavėjosi.

Nepažinojau Aspazijos Surgailienės asmeniškai, bet visai mano ir kelioms vėlesnėms kartoms nuo ankstyvos vaikystės ji buvo sava savo knygomis. Iki šiol gyvai prisimenu, kaip dar nemokėdama skaityti gulėdavau ant grindų it Surgailienės pieštas šokolado juokdarys iš Vytauto Rudoko pasakos (1962) ir žaisdavau su jos iliustruotomis mažomis knygutėmis iš „Pasakų skrynelės" (1961 ir 1965) pati sau kurdama istorijas pagal jų paveikslėlius. Dar įsiminė graudi Antano Venclovos pasaka „Pyraginės anties žuvimas" (1966). Nežinau, ar įspūdis būtų buvęs toks stiprus, jei ne Surgailienės iliustracijos. O knygos pavadinimas pakuždėjo žodį „pyragiškumas". Tas giliai mintyse įstrigęs žodis ne tik apibūdina Surgailienės paveikslėlių išorinį panašumą į kvapnius meduolius, bet pirmiausia nusako daug svarbesnį dalyką: siejasi su namais, jaukumu, saugumu - erdve, kurioje atsirado ir kurios dvasią skleidė dailininkės piešiniai. Kai vieną vienintelį kartą gyvenime teko pasikalbėti su Surgailiene, ji pasakojo, kad dirbdavusi visada namie: „Andriukas, sūnus, čia pat žaidžia ant kilimo, o aš prie stalo paišau." Raižinius pagal jos piešinius darydavęs vyras Leopoldas, o paskiau ji juos taip pat namuose, įprastoje aplinkoje spalvindavusi skaisčiausiomis vitražų spalvomis.

Kas šiandien gali pasakyti, kiek pastangų reikėjo siekiant apginti ir įtvirtinti tą jaukų ir saugų grožio pasaulį? Juk ne šiaip atsakydama Alfonsui Andriuškevičiui į anketoje užduotus klausimus Surgailienė rašė: „Susilietimas su žolėmis ir medžiais, su draugiškais man žmonėmis - tai akstinas kūrybai. Šiurkštus kieno nors elgesys, visokia prievarta tą norą kurti visai manyje užgesina" (72 lietuvių dailininkai apie dailę, sudaryt. A. Andriuškevičius, Vilnius, 1998, p. 280). Šiuose žodžiuose galima skaityti visiems bendrus susidūrimo su kitais išgyvenimus, galima įžvelgti sovietmečio realijų atgarsį.

Po parodos, skirtos Šaltojo karo laikų modernizmui, kažkas svarstė, kad joje, be kitų mūsų dailininkų darbų, būtų tikę ir Surgailienės 7-ojo dešimtmečio kūriniai, pavyzdžiui, iliustracijos kosmoso užkariavimo tema Kosto Kubilinsko eilėraščiui „Untulis ir Mėnulis" (1960) - vienai pirmųjų jos iliustruotų knygų. Taip, be abejo. Ta knygelė tipiška kylančios modernizmo bangos epochai, kartu joje jau ryšku tai, kas įsivyraus vėlesniuose Surgailienės darbuose. Skaičiau eilėraštį per piešinius, nes knygutę gavau dar nepažindama raidžių. Atsimenu, kaip man patiko, kad kosminė erdvė šioje knygelėje žada ne tik nežinią, pavojus, tamsą, šaltį, bet taip pat ir užmiesčio išvykos pramogą: susikūrus lauželį išsikepti keptuvėje šviežios žuvies. Tik perskaičiusi sužinojau, kad taip pavaizduotos mažojo Antanėlio fantazijos. Vis dėlto daug mielesnis už poeto didaktiką ir sveiką protą man buvo ir liko Surgailienės sukurtas pasakojimas.

Džiaugiuosi, kad spėjau padėkoti dailininkei už puikiąsias vaikystės valandas, kurių prisiminimą branginu ir branginsiu. Liūdžiu, kad tenka atsisveikinti su žmogumi, dovanojusiu tiek džiaugsmo ir grožio mums visiems.

Giedrė Jankevičiūtė

„7 meno dienos“ Nr.41 (963), 2011-11-18