„Scanoramą“ atvers „Melancholija“

Edvardas Munchas tvirtino: „Mano paveikslai protingesni už mane.“ Būtų teisinga, jei Larsas von Trieras tą patį pasakytų apie savo filmus. Jie provokuoja, sukrečia, šokiruoja, žavi, atstumia ir traukia, priverčia mąstyti ir išgyventi tikrai stipriau nei kartais neišmintingos režisieriaus provokacijos. Kanų kino festivalyje „Melancholiją“ palydėjo būtent tokia Larso von Triero provokacija, po kurios režisierius negrįžtamai buvo išsiųstas iš Kanų. Tačiau filmas, pelnytai atnešęs Kirsten Dunst geriausios aktorės apdovanojimą, stojo šalia didžiųjų režisieriaus filmų – „Prieš bangas“, „Dogvilis“, „Šokėja tamsoje“. Juose veriasi tos žmogaus dvasios pažinimo erdvės, kurios reikalauja netradicinių požiūrių ir vertinimų. Kiekviename jų herojų akistata su egzistencija tokia stipri, kad gyvenimiškųjų realijų konvencijos netenka prasmės. Emily Watson („Prieš bangas“) pasirenka šiuolaikinę Golgotą, o Björk herojė („Šokėja tamsoje“) – simbolinį ešafotą. Nicole Kidman vaikšto kreida nubraižytais miesto kvartalais („Dogvilis“). Charlotte Gainsbourg ir Kirsten Dunst „Melancholijoje“ slepiasi nuo artėjančios katastrofos simbolinėje slėptuvėje. Vis dėlto pasiekiamas stulbinantis efektas, kad viskas vyksta čia, dabar ir su mumis.

Kaip ir nebyliojo kino klasiką Carlą Theodorą Dreyerį („Žanos d’Ark kančia“), Larsą von Trierą domina galimybė atskleisti kančios, išgyvenimo, jausmo, būties tragizmą. „Mane visada žavėjo žmonių kančia, ypač – moters kančia.“ (Carl Theodor Dreyer) Galbūt todėl, kad būtent moters trapumas yra tas jautrus veidrodis, galintis atspindėti gigantiškas pastangas įveikti neįveikiama, galintis dovanoti nepakartojamai išradingas emocines išraiškas, kurios panardina į paralelinį pasaulį, ekstazės pasaulį, jei norite, į Melancholijos pasaulį.

Kai sausakimšoje Lumiere’ų salėje Kanuose laukiau „Melancholijos“ premjeros, į mano dar neišjungtą mobilųjį telefoną atskriejo filmą jau mačiusio kolegos žinutė: „Užmirškite visas problemas, kurias atsinešėte į salę. Negalvokite apie nieką. Melancholija. Tik Melancholija.“ To linkiu ir „Scanoramos“ žiūrovams, nes šis filmas tikrai reikalauja panirti į jo gelmę ir likti joje.

Gražina Arlickaitė

„Scanoramos“ filmai – milžinai

„Melancholija“ („Melancholia“, rež. Lars von Trier, 130 min., Danija, Švedija, Prancūzija, Vokietija, 2011).

Vestuvės. Prašmatni puota, svečiai linksminasi. Tačiau ar jaunoji laiminga? Tai tik tuščias ritualas? Dvi seserys. Jaunesnioji išteka, bet paaiškėja, kad Žemės link skrieja Melancholijos planeta. Neišvengiamai artėja pasaulio pabaiga. „Aš pasimetęs ir jaučiuosi kaltas. Ką aš padariau? Ar tai reiškia „Trieras išeina“? Viliuosi, kad visoje toje grietinėlėje rasis atskilęs kaulelis, kuris nulauš netvirtą dantį... Užsimerkiu ir tikiuosi!“ Taip sako režisierius Larsas von Trieras, troškęs sukurti labai asmenišką psichologinę dramą, bet kartu ir gražų filmą apie pasaulio pabaigą. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Kirsten Dunst (Kanų apdovanojimas už geriausią moters vaidmenį), Charlotte Gainsbourg, Johnas Hurtas, tėvas ir sūnus Stellanas ir Alexandras Skarsgårdai.

„Pina“ (rež. Wim Wenders, 106 min., Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija, 2011).

Šokite, šokite, nes kitaip pražūsime... Neprilygstamoji vokiečių choreografė Pina Bausch mirė 2009 metų vasarą. Šis šokio filmas sukurtas jai. Apie Piną pasakoja ir į Wimo Wenderso klausimus atsakinėja Vupertalio šokio teatro artistai: „Trapi ir stipri. Įsiklausanti ir įsižiūrinti. Peržengianti savo ribas. Ji buvo panaši į namą, kurio palėpėje gausu lobių. Ji viską matė. Net užsimerkusi! Šokome ir nuolat juokėmės. Visados buvome kartu. Pinos rankose viskas virsdavo auksu.“ Išrinktas geriausiu vokiečių dokumentiniu filmas nominuotas geriausio Europos dokumentinio filmo apdovanojimui.

„Faustas“ („Faust“, rež. Aleksandr Sokurov, 134 min., Rusija, 2011).

Šiemet Venecijos „Auksiniu lūtu“ apdovanotas, lyg iš flamandų ir olandų tapytojų darbų išniręs rusų režisieriaus Aleksandro Sokurovo „Faustas“ kalba simboliais ir metaforomis. Tai netradicinė Goethe’s tragedijos ekranizacija. Greičiau režisieriaus ir scenarijaus bendraautorio Jurijaus Arabovo skaitymas to, kas lieka tarp eilučių.

„Važiuok“ („Drive“, rež. Nicolas Winding Refn, 100 min., JAV, 2011).

Jis – nekalbus bevardis vairuotojas, žaibo greitumu laviruojantis naktinėmis miesto gatvėmis ir atliekantis pavojingiausius triukus kino filmuose. Ji – gražuolė kaimynė, kurios vyras išeina iš kalėjimo. Ryano Goslingo vairuotojas – iš tų vyrų, kurie lyg magnetas traukia moteris ir pavojingus nuotykius. Vairuotojas nuolat balansuoja ties sveiko proto ir bravūros riba. Už geriausią režisūrą Kanuose apdovanotas Nicolas Windingas Refnas sukūrė neonoir stiliaus filmą, kurio veiksmas perkels į 9-ojo dešimtmečio Los Andželą.

„Artistas“ („The Artist“, rež. Michel Hazanavic, 100 min., Prancūzija, 2011).

...Holivudas, 1927-ieji. Nebyliojo kino era baigiasi. Netrukus kino aktoriai ekrane prabils savo balsais. Kino žvaigždė Žoržas Valentenas (Jeanas Dujardinas už šį vaidmenį Kanuose apdovanotas geriausio aktoriaus prizu) žino, kad jo šlovės valanda baigiasi. Jo veidas dings iš ekranų, o pavardė nugrims užmarštin. Visai kitokius laikus šis perversmas atneš statistei Pepei Miler. Gražuolei plačiai atsivers studijų durys ir kelias į populiarumą. Šis nespalvotas ir nebylus stilingas retro filmas – sentimentali kelionė į kino praeitį, nufilmuota senajame Holivude.

„Restauracija“ („Boker tov adon Fidelman“, rež. Joseph Madmony, 105 min., Izraelis, 2010).

Vieną dieną paaiškėja, kad seno restauratoriaus verslas žlugo. Fidelmanui jo dirbtuvė – brangiausias turtas. Nekalbus meistras čia visą gyvenimą restauravo šimtamečius baldus, veidrodžius, instrumentus. Lyg žmogus iš senovinio raižinio jis darbavosi paniręs į dulkėtoje prietemoje lėčiau slenkantį laiką. Racionalus, šiuolaikiškas sūnus įkalbinėja meistrą viską parduoti, bet atsitiktinai dirbtuvėje įsidarbinęs Antonas suteikia vilčių, kad dirbtuvę dar galima išgelbėti. Senasis meistras vis palankesnis mokiniui, o nesutarimai su nemylimu sūnumi gilėja. Tačiau gal sūnus teisus – nors abu klydo, atleisti ir susitaikyti ne vėlu? Tarptautinio Karlovy Varų kino festivalio „Krištoliniu gaubliu“ už geriausią filmą apdovanota „Restauracija“ pelnė net 11 Izraelio kino akademijos nominacijų ir keturis Jeruzalės kino festivalio prizus.

„Ministras“ („L’exercice de l’ État“, rež. Pierre Schöller, 115 min., Prancūzija, 2011).

Prancūzijos susisiekimo ministrą Bertraną Sen-Žaną (Olivier Gourmet, matytas ne viename brolių Dardenne’ų filme) iš sapno pažadina skambutis. Nuo kalno nugarmėjo tarpmiestinis autobusas. Ministras turi nedelsdamas vykti į nelaimės vietą. Jo gyvenimą įkyriai reguliuoja spaudos atstovė. Šalyje ekonominė krizė, streikai ir visuotinis priešiškumas. Niekas nežino, kada valstybė, kuriai tarnauji, tave praris. Tai aukšto pareigūno portretas iš arti su žiupsneliu erotikos ir gera doze prancūziško sarkazmo, bet kartu ir pasakojimas apie valdžios spąstus. Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“ rodytas filmas apdovanotas FIPRESCI prizu.

„Vulkanas“ („Volcano“, rež. Rúnar Rúnarsson, 95 min., Islandija, 2011).

Intymi kamera fiksuoja pilkus islandiško rudens peizažus, pastebi kasdienybės detales, klausosi blėstančio gyvenimo šnabždesio ir pasakoja senstančio žmogaus meilės istoriją. Kelis dešimtmečius mokyklos ūkvedžiu dirbęs Hanesas išeina į pensiją. Jis – šiurkštus, atitolęs nuo vaikų, neturi draugų, piktas žmonai. Tačiau patyręs stiprų sukrėtimą Hanesas ima keistis, o gyvenimas susiklosto taip, jog savo meilę suvokęs vyras atsideda sunkiausiam rūpesčiui. Filmas apdovanotas Tarptautinio Transilvanijos kino festivalio prizu geriausiam režisieriui.

„Kvėpuoti“ („Atmen“, rež. Karl Markovics, 90 min., Austrija, 2011).

Devyniolikmetis Romanas Kogleris visą gyvenimą praleido valdiškose įstaigose: iš pradžių vaikų namuose, paskui – jaunimo pataisos kolonijoje. Po daugybės bandymų vaikinas įsidarbina Vienos morge. Vieną dieną pamatęs moters jo pavarde lavoną, jis pajunta norą išsiaiškinti, kur yra jo motina. Aplinkybės šiurpios, bet Romanas pradeda mokytis laisvės lyg kvėpavimo. Filme apie šį keistą gyvenimą pasakojama subtiliai, nedramatizuojant. Kad ir kokia liūdna būtų realybė, personažai tolydžio priverčia nusišypsoti. Sarajevo kino festivalyje „Kvėpuoti“ pelnė apdovanojimus geriausiam filmui ir geriausiam aktoriui Thomasui Schubertui.

„Sustojimas pusiaukelėje“ („Halt auf freier Strecke“, rež. Andreas Dresen, 110 min., Vokietija, 2011).

Vieno originaliausių šių dienų vokiečių kino režisierių Andreaso Dreseno filmas apie žmogų, kuriam diagnozuojamas neoperuotinas smegenų auglys. Keturiasdešimtmetis vyriškis supranta, kad jo dienos suskaičiuotos. Lieka žmona, vaikai, tėvai, draugai, kaimynai ir vakarykštės dienos meilužė – visi jo gyvenimo žmonės. Žodžiai retėja, tyla vis gilesnė. Už lango metai neriasi iš savo spalvų. Numirti – lyg nudirbti paskutinį gyvenimo darbą. Gal ir gerai, kad nereikia būti visiškai vienam tame išėjime į absoliučią vienatvę. Kas iš tiesų atsitinka žmogui, jo šeimai ir draugams, kai mirtis staiga užkerta kelią visiems gyvenimo planams, klausia režisierius Andreas Dresenas. „Sustojimas pusiaukelėje“ tapo geriausiu Kanų kino festivalio programos „Ypatingas žvilgsnis“ filmu.

„Oslas, rugpjūčio 31-oji“ („Oslo. 31 august“, rež. Joachim Trier, 95 min., Norvegija, 2011).

Nominuotas Šiaurės ministrų tarybos bei Europos kino akademijos apdovanojimams filmas sukurtas pagal prancūzų rašytojo Pierre’o Drieu la Rochelle’io romaną „Žaltvykslė“, kurį 1963 m. jau ekranizavo Louis Malle’is. Pasakojama istorija ir paprasta, drauge sudėtinga. Ji apie protingą trisdešimtmetį Andersą, kuriam nieko lyg ir nestinga, tačiau kankinanti priklausomybė nuo narkotikų priverčia jį susimąstyti apie gyvenimo prasmę. Andersas prisimena savo klaidas ir svarsto, ar galima viską pradėti iš naujo.

„Berniokė“ („Tomboy“, rež. Celine Sciamma, 84 min., Prancūzija, 2011).

Dešimtimis prizų apdovanotas filmas rodytas ir LGBT, ir vaikų bei jaunimo kino festivaliuose. Jo herojei Laurai – dešimt. Ji – berniokiška mergaitė. Šeimai persikrausčius į naują vietą, kiemo vaikams ji pameluoja esanti berniukas. „Tiesa ar drąsa“? Laura renkasi drąsą. Vasara, atostogos – galvos pilnos žaidimų, futbolo, dūkimo miške ir vandeny. Ji sumaniai laviruoja tarp dviejų skirtingų vaidmenų namuose ir kieme.

„Neišvengiamai laiminga“ („Sykt lykkelig“, rež. Anne Sewitsky, 85 min., Norvegija, 2010).

Kajai šeima – didžiausia vertybė. Ji nepalaužiama optimistė. Moters laimės nesudrums net nuolatinės vyro išvykos medžioti ar nenoras su ja mylėtis. Toks gyvenimas. Tačiau į gretimą namą atsikrausčius „tobulai porai“, Kaja patiria šoką: kaimynai dainuoja chore, jie įsivaikinę berniuką iš Etiopijos. Kajai ima vertis nepažintas pasaulis, ir Šiaurės Norvegijos vienkiemyje Kalėdų išvakarėse ima dėtis keisti dalykai... Pristatytas „Oskarui“ filmas jau pelnė apdovanojimą JAV – Sandanso kino festivalio Didįjį žiuri prizą.

Pagal „Scanoramos“ inf.

„7 meno dienos“ Nr.39 (961), 2011-11-04