Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
FOTOGRAFIJA

Kaip atsitinka fotografija


Minint fotomenininko Stanislovo Žvirgždo jubiliejų


Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Share |
Stanislovas Žvirgždas. „Panorama nuo Verkių skardžio“. 2008 m.
Stanislovas Žvirgždas – puikiai pažįstamas fotomenininkas, aktyvus Fotomenininkų sąjungos ir kitų organizacijų narys, Lietuvos fotografijos tyrinėtojas, parašęs ir sudaręs ne vieną jai skirtą leidinį. Neseniai atšvęsto 70-ojo jubiliejaus ir surengtų dviejų personalinių parodų proga klausimus jam užduoda menotyrininkai ir fotografai.

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė: Esate ilgametis Lietuvos fotografijos istorijos procesų dalyvis, skatintojas ir tyrinėtojas. Ar Jums įsiminė kokie nors esminiai su ja susiję įvykiai, parodos, knygos, fotografų ar menotyrininkų įžvalgos, kurias laikytumėte tų posūkių židiniais? Kaip vertinate šiandienos fotografinius procesus, kalbant tiek apie vyresnę, tiek apie jaunąją kartą?

 

Stanislovas Žvirgždas: Fotografijos raidą stebiu ar esu dalyvis jau bene keturias dešimtis metų. Suprantama, būta įsimintinų įvykių, knygų, parodų, menotyrinių bei kitokių straipsnių. Apie 1973 m. stiprų poveikį patyriau pervertęs Edvardo Steicheno parodos „Žmogaus šeima“ katalogą, tuo metu kaip sykis fotografavau reportažiniu metodu. Kiek vėliau, regis, lemiamą poveikį padarė iš Maskvos į Vilnių atvežti Anselio Adamso fotopeizažų originalai. Net trejetą parų juos galėjau studijuoti Lietuvos fotografijos meno draugijos kūrybinėse dirbtuvėse, kur tuo metu dirbau, kol kai kam įskundus (pavardės neminiu) jie skubiai buvo grąžinti į Maskvą, o paroda taip ir neįvyko. Gal jų paveiktas atsisakiau reportažinės fotografijos ir ėmiausi peizažo? Manau, kad nesuklydau.

 

Labai įdomūs buvo ir susitikimai su Maskvos menotyros instituto menotyrininkais bei kritikais per Nidos fotografijos seminarus. Tuo metu buvome užsklęsti už „geležinės uždangos“, tad informaciją apie užsienio meno raidą gaudavome tik per Maskvą ar Čekoslovakiją bei Lenkiją, kitokia mūsų beveik nepasiekdavo. Paskaitas skaitydavo Anri Vartanovas, Levas Aninskis, Viktoras Diominas, Moisiejus Kaganas, Vladimiras Borevas ir kt. Vėliau jie parašė ir knygų apie Lietuvos fotografijos mokyklą, jos raidą, pagrindinius kūrėjus. Jų straipsnių ir knygų esu išvertęs į lietuvių kalbą. Ypač stiprų poveikį man yra padaręs XX a. pirmosios pusės Vilniaus fotografas Janas Bulhakas, kurio kūrybą esu geriausiai ištyrinėjęs, išvertęs ir jo kelionių knygeles, „Šviesos estetiką“, atsiminimus ir t.t.

 

Kalbant apie nūdienos fotografiją galima pasakyti, kad klasikai paseno ir praktiškai nebekuria (ėmėsi archyvų), išskyrus vieną kitą. Šiuolaikinės konceptualiosios fotografijos pradininkai taip pat sulėtino tempus ar visai sustojo, o jauniausia karta, regis, gyvena Duane´o Michalso posakiu: kiekviena gera mintis – jau fotografija. Tiesa, vienas kitas kuria įdomiai ir produktyviai, kreipia fotografiją nauja vaga, ieško naujoviškų raiškos būdų, pasitelkia kitas medijas. Tai įdomu.

 

Kalbant apie fotografijos kritiką, deja, išėjus Skirmantui Valiuliui, geranoriškos, tolerantiškos ir pamatuotos kritikos, regis, beveik nebeliko. Daugiausia rašoma grupei draugų ar apie draugus bei patinkančius autorius, tenkinamasi žodžių ekvilibristika, visur gausiai prikaišiojama užsienio filosofų ar menotyrininkų žodinių perliukų, neatsižvelgiama į mūsų krašto kultūros specifiką, vis keliamas užsieniečių pranašumas, o parodų ar fotografijų pavadinimai, užrašyti anglų kalba, tarsi pakylėja jas į meno šventovę. Manau, kad ši tendencija kada nors turėtų prieiti liepto galą.

 

Tomas Pabedinskas: Kaip susiję fotografijos istorijos tyrinėjimai ir rašymas apie fotografiją su kūryba? Kokią įtaką viena kitai daro šios dvi jūsų veiklos sritys?

 

Stanislovas Žvirgždas: Fotografuoti rimtai pradėjau 1970 m., o rašyti – tik 1993 m., S. Valiulio paragintas. Dabar šios abi sritys eina lygiagrečiai: kai nesiseka rašyti – fotografuoju, kai nesiseka fotografuoti – rašau. Kad rašymas ar istorijos tyrinėjimai darytų ženklesnę įtaką fotografinei kūrybai, nepasakyčiau, rašau daugiausia apie Lietuvos fotografijos istoriją, ją tyrinėju, o fotografuoju peizažus, nebūtinai susietus su istoriniu paveldu. Istorijos tyrinėjimai – konkretūs, dalykiški, turintys savo metodiką ir pan., o peizažas – nuotaikos, įvaizdžio kūrimas.

 

Jurij Dobriakov: Ką Jūs manote apie tai, kaip šiandien fotografiją naudoja „meninių“ ambicijų turintys jauni mėgėjai, gana neblogai įvaldę fotografinę techniką ir publikuojantys savo kūrybą internete – daugiausia virtualiuose socialiniuose tinkluose, kur sukuria puslapius skambiais pavadinimais, pavyzdžiui, „Jonas Jonaitis Photography“? Ar juos galima laikyti profesionalių fotomenininkų konkurentais ir kaip jų buvimas apskritai pakeičia „profesionalaus fotomenininko“ sąvokos reikšmę?

 

Stanislovas Žvirgždas: Geras fotografijos technikos įvaldymas – tik vienas profesionalumo požymis ir, mano galva, ne pats svarbiausias. Darbai, sudėti į internetą, ar interneto puslapiai skambiais pavadinimais dar neįrodo, kad fotografas jau pakilo į meno aukštumas. Tokių „menininkų“ jokiu būdu negalima laikyti profesionalais ar tikraisiais meninės fotografijos kūrėjais, nes jie – tik primityvūs mėgėjai ar „saldžių“ vaizdelių gamintojai, dažnai patys sau panegirikas komentaruose rašantys. Konkurentais profesionaliems fotografams jie niekada nebuvo ir vargu ar kada nors bus. Dabar daugelis, vos nuspaudę keletą kadrų, jau save tituluoja fotomenininkais, bet toli gražu tokie nėra. Ir gal niekada nebus. Profesionali meninė fotografija – rimta viso gyvenimo kūryba, reiklumas, žinojimas, ko nori, ką gali kitiems pasakyti.

 

Monika Krikštopaitytė: Norėčiau sužinoti, kokie fotografiją tyrinėjantys menotyrininkai Jums atrodo įdomūs.

 

Stanislovas Žvirgždas: Fotografijos menotyrininkus ir fotografijos tyrinėtojus Lietuvoje gali ant pirštų suskaičiuoti: šviesios atminties Skirmantas Valiulis, Dainius Junevičius, Margarita Matulytė, Agnė Narušytė, Tomas Pabedinskas, Raminta Jurėnaitė, Laima Kreivytė ir dar vienas kitas.

 

Aurelija Maknytė: Peizažas, mano manymu, vienas sudėtingiausių žanrų fotografijoje. Nepasakysi medžiui, kad jis žengtų žingsnį į šoną vardan geresnės kompozicijos. Ir saulės nepaprašysi, kad šviestų minkščiau, debesų nepatrauksi iš ten, kur jų per daug. Dirbantį su peizažu fotografą matau labai dviprasmiškoje situacijoje – kaip force majeure auką, kurią negailestingai kamuoja meteorologinės ir geografinės negandos, ir kartu kaip medžiotoją, kuris keliauja ir ieško tol, kol randa savo objektyvo trofėjų. O kaip kuriate Jūs? Ar procesas visada suplanuotas, ar spontaniškas? Ar įmanoma sukurti receptą, kaip nufotografuoti terra incognita?

 

Stanislovas Žvirgždas: Fotografijoje visi žanrai nelengvi, visi turi savo specifiką, raiškos būdus ir pan. Peizažo fotografija taip pat ne išimtis. Taip, saulės nepaprašysi, debesų nepatrauksi, oro neužsakysi... Tačiau jeigu fotografas vienu metu sugeba būti ir aukuru, ir auka, ir žyniu, tada ir atsitinka fotografija. Ne veltui žymiausias Vilniaus fotografas Janas Bułhakas visus ragino fotografuoti širdimi, o aš dar pridurčiau – ir galva, nes fotoaparatas tėra tik priemonė vaizdui užfiksuoti. Peizažo fotografavimas tik iš dalies planuojamas procesas: į kur nuvykti, kokį orą pasirinkti, kokį objektą užfiksuoti. Visa kita labai priklauso nuo atsitiktinumo, sėkmės, fotografo patirties. Fotografijoje receptų nėra ir negali būti, priešingu atveju, pasinaudojęs receptais, bet kas galėtų sukurti meninį vaizdą. Be to, fotografijoje nėra blogo oro, yra tik blogi fotografai. Kaip nufotografuoti terra incognita, nežinau.

 

Laima Kreivytė: Kaip peizažas susijęs su laiku? Ar plačiai ištęstas vaizdas priartėja prie rytietiškų tapybos ritinėlių, kuriuos kontempliuoji atsivyniodamas po atkarpą, ar Jums svarbu aprėpti vaizdą tą pačią akimirką?

 

Stanislovas Žvirgždas: Peizažinėje fotografijoje vaizdas nepaprastai glaudžiasi susijęs su laiku. Turiu galvoje metų laiką, paros laiką, akimirkos laiką. Fotografija – sustabdytų akimirkų menas, tad fotografo uždavinys pajausti tikrąją akimirką ir ją sustabdyti, užfiksuoti. Ištęstas vaizdas – matymo būdas. Jūs taikliai sakote, kad visa tai primena rytietiškos tapybos ritinėlius. Panoraminius peizažus taip ir reikėtų „skaityti“, palengva atvyniojant po gabaliuką, o vėliau visą jau išvyniotą vaizdą sujungti į vieną visumą. Fotografas, kuriantis panoramas, vaizdą suvokia kaip vientisą erdvės ir laiko atkarpą, stengiasi jį sukoncentruoti vienoje plokštumoje, o pasitelkęs formą ir apšvietimą sukuria nuotaiką, nes nuotaika peizaže yra svarbiausias dalykas.  

 

Valentinas Klimašauskas: Ar galvojate apie peizažus, kuriuos norėtumėte nufotografuoti, bet kurių tikrovėje taip ir neaptinkate? Jei taip, gal galite juos nupasakoti?

 

Stanislovas Žvirgždas: Taip, galvoju. Kartais susapnuoju kokį fantastišką peizažą, tačiau kad ir kiek besistengčiau ką nors panašaus realybėje išvysti – nesiseka. Regis, tokių peizažų išvis nebūna. Negalėdamas jų užfiksuoti, kurį laiką kūriau tariamai „realistiškus“ peizažus – montažines fotografijas. Montažuose galima iš daugelio realybės atplaišų, fragmentų ar įvairių detalių sukurti kokį tik pageidauji vaizdą, kad ir patį fantastiškiausią. Keletą kartų fotografuodamas skendinčius ankstyvo ryto rūkuose peizažus esu matęs fantastinių vaizdų – ganykloje besiganančios avys turėjo dvigubus atvaizdus – vienas buvo realus, o kitas atsispindėjo rūke. Vaizdo nesugebėjau užfiksuoti, kol išsitraukiau fotoaparatą – reginys išnyko. Liko tik prisiminimas.

 

Parengė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė


 

Jubiliejinė fotografo Stanislovo Žvirgždo paroda „Lietuviški peizažai“ veikia iki lapkričio 6 d.

Lietuvos nacionalinis muziejus, Naujasis arsenalas (Arsenalo g. 1, Vilnius)

Dirba antradienį–sekmadienį 10–17 val.


„7 meno dienos“ Nr.38 (960), 2011-10-28

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

Mohd, 2012-07-18 09:31

Man topadteadlėjo toks lieadtuadvišadkas filadmas, matyadtas prieš kokius penadkis metus, tiksadliai nepaadmenu koks, bet esmė, kad ten buvo veiadkėadjas, norėadjęs nufiladmuoti kažką toulbo ir filmo finale jis pamatė maiadšelį, sklenaddžianti oru. Tai buvo jo tobuadlybė. Būtent JO.

indi, 2011-10-30 16:30

"jeigu fotografas vienu metu sugeba būti ir aukuru, ir auka, ir žyniu, tada ir atsitinka fotografija." - jei čia Jūs apie save taip kukliai parašėte, tai neturiu ką pridurti :)
O ar geranoriški Valiulio rašiniai apie p. Stanislovą nėra kaip jis mini rašymas apie draugus? :) čia kažkokia tai šapelio ir rastelio iliustracija

žiūrovė, 2011-10-30 09:53

Įdomus pokalbis su geru menininku. Peizažas be Žvirgždo - ne peizažas.

Giedrius, 2011-10-29 21:50

Labai gaila, bet nuobodi ir neintriguojanti paroda... :(
Dauguma nuotraukų vienodos, daugelio - centrinė kompozicija... apie pavadinimus tai apskritai nėra ką pasakyti. Žodžiu - liūdna...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti