Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

„Ad Hoc: Nepatogus kinas“ kviečia diskutuoti


Dokumentiniai filmai atskleidžia opias problemas


7 MD

Share |
„Lyties kaina”
Vakar prasidėjęs penktasis Žmogaus teisių kino festivalis „Ad Hoc: Nepatogus kinas“ Vilniuje truks dešimt dienų (spalio 20–30 d.), vėliau jis persikels į Kauną (lapkričio 2–6 d.), Klaipėdą (lapkričio 8–12) ir mažesnius Lietuvos miestus.

Beveik pusšimtis filmų, nagrinėjančių opias socialines ir politines problemas, pasakojančių apie posovietinės erdvės realybę, klimato kaitą, moterų teises ar Afganistano kasdienybę... Pasak festivalio direktoriaus Gedimino Andriukaičio, „Ad Hoc: Nepatogus kinas“ kvies ne tik į filmų peržiūras, bet ir į edukacinius užsiėmimus bei turiningas diskusijas: „Nuo kitų Lietuvoje vykstančių kino festivalių skiriamės tuo, jog mūsų tikslas yra ne tik rodyti dokumentinį kiną, bet kartu inicijuoti visuomenės diskusijas opiais, tačiau aktualiais žmogaus teisių klausimais. Todėl šiemet pasiūlysime dar daugiau susitikimų su režisieriais, diskusijų ir kitų renginių, kuriais siekiame plėsti žiūrovų akiratį, atkreipti dėmesį į socialinius iššūkius, globalias ir vietines žmogaus teisių problemas.“

 

„Nepatogiame kine“ lankysis ne tik kino pasaulyje gerai žinomi ar debiutuojantys režisieriai, susitikti su žiūrovais taip pat atvyks net 16 svečių iš užsienio – demokratijos aktyvistų iš Kubos, Baltarusijos opozicijos veikėjų ir nevyriausybinių organizacijų atstovų. Per festivalio atidarymą žiūrovai susitiko su olandų režisierių Hanso Hermanso ir Martino Maato filme „Teisingumas Sergejui“ („Justice for Sergei“) nusifilmavusiu teisininku Jamisonu Firestone’u, advokatų kontoros „Firestone Duncan“ savininku. Šioje kontoroje dirbo ir milžinišką korupcijos skandalą Rusijoje atskleidęs Sergejus Magnickis. Po Magnickio mirties kalėjime Firestone’as aktyviai įsitraukė į kampaniją, kurios tikslas – pasmerkti ir nuteisti rusų teisininko mirties kaltininkus. Kilnių tikslų vedini kartu su filmo „Kubos revoliucijos vaikaičiai“ („The Grandchildren of the Cuban Revolution“) režisieriumi Carlosu Montaneru į festivalį atvyks ir Kubos žmogaus teisių aktyvistai – Kubos pabėgėlių organizacijos vadovė Mileydi Fougstedt ir disidentas, žurnalistas ir buvęs politinis kalinys Osvaldo A. Valdesas. Po filmo peržiūrų jie dalyvaus diskusijose apie Kubos jaunąją kartą, jos dabartį ir ateities lūkesčius. Ažiotažą šių metų Berlyno kino festivalyje sukėlusio „Chodorkovskio“ pristatyti atvyksta režisierius Cyrilas Tuschis, Vilniuje jis svečiuosis spalio 27 ir 28 dieną. Kandų ir ironišką filmą „Drnovicės Catenaccio arba ekonominės transformacijos pradžia“ („Drnovické catenaccio aneb Cesta do pravěku ekonomické transformace“) apie šių dienų kapitalizmo ištakas Čekijoje pristatys režisierius Radimas Prochazka. Vokiečių režisierius Jakobas Preussas studijavo teisę Kelno ir Paryžiaus universitetuose, baigė Europos studijas Varšuvoje. Vėliau režisierius dirbo Maskvoje, rinkimų stebėtoju ir konsultantu tarptautinėse organizacijose, žmogaus teisių organizacijoje „Reporteriai be sienų“ NVS šalių ekspertu. „Kitas „Chelsea“ – Donecko istorija“ („The Other Chelsea – Eine Geschichte aus Donezk“) – pirmasis jo pilnametražis filmas, sulaukęs palankių vertinimų prestižiniuose kino festivaliuose.

 

Šiųmetė „Ad Hoc: Nepatogus kinas“ programa patiks smalsiems, kritiškiems ir nebijantiems provokuojančių temų žiūrovams. Anot rengėjų, dauguma festivalio filmų kelia atsakomybės klausimą. „Filmuose nagrinėjamos ir atskirų valstybių aukštų pareigūnų nebaudžiamumo, korupcijos, ir kiekvieno iš mūsų atsakomybės už abejingumą ir pasyvumą arba gamtai daromą žalą, neatsakingą vartojimą problemos. Todėl vienaip ar kitaip kiekviena peržiūra turėtų priversti jaustis nepatogiai. Tačiau daugeliu atveju tai yra teigiamas nepatogumas, skatinantis keistis, būti aktyvesniems, pagal galimybes prisidėti kuriant teisingesnę visuomenę ir geresnį pasaulį“, – sako festivalio direktorius.

 

Šiemet „Nepatogus kinas“ ypač daug dėmesio skirs buvusių Rytų bloko valstybių problemoms ir kovai su korupcija – tam skirtos festivalio programos „Postsovietinė panorama“ ir „Kai valdo pinigai“. „Žiūrovams taip pat pristatysime kasmet daug dėmesio susilaukiančias tradicines programos dalis, skirtas asmenų lygiateisiškumui, moterų teisių problemoms bei aplinkosaugai. Nusprendėme specialią programos dalį skirti Lotynų Amerikai – pristatysime šešis ne vieną apdovanojimą pelniusius filmus, iškeliančius atskirties ir socialinio teisingumo problemas šiame regione“, – pažymi G. Andriukaitis. Pirmą kartą kviečiama įdėmiau pažvelgti į vieną šalį – speciali programa „Afganistanas šiandien“ papasakos apie gyvenimo iššūkius šioje valstybėje.

 

Neseniai Lietuvos Konstitucinis teismas nutarė, kad tarp šeimos ir santuokos negalima dėti lygybės ženklo. Daugybę diskusijų kėlusi ankstesnė šeimos koncepcija pripažinta diskriminacine ir prieštaraujančia pagrindiniam valstybės įstatymui, tačiau dėl to ginčų nesumažėjo. Šio sąmyšio kontekste dar daugiau diskusijų sukels speciali „Nepatogaus kino“ filmų programa „Ekrane moterys“. Jos herojės žiūrovams iš pirmų lūpų papasakos apie gyvenimą kitokioje šeimoje, meilę be santuokos ir problemas „tradicinėse“ šeimose, apie kurias vis dar vengiama kalbėti.

 

Į festivalį atvykstantis flamandų režisierius Koenas Suidgeestas pristatys filmą „Karlos atėjimas“ („Karla’s Arrival“). Jame pasakojama, kaip gimsta jau antroji gatvės vaikų karta, o jauna motina desperatiškai stengiasi suteikti naujagimei dukrai geresnį gyvenimą. Geriausiu pernykščiu švedų dokumentiniu filmu pripažintos „Šeimos“ („Familia“) autoriai Alberto Herskovitsas ir Mikaelis Wiströmas rodo uždarbiauti iš Peru į tolimąją Ispaniją priverstos išvykti penkiasdešimtmetės Nati gyvenimo dramą. Ši juosta rodo, kokie ryšiai su artimaisiais sieja žmones šių dienų pasaulyje ir kiek daug aukoja žmonės, paliekantys šeimas dėl jų gerovės.

 

Du JAV kūrėjų filmai prabils apie likimus moterų, nuteistų kalėti už savo smurtautojų vyrų nužudymą. Daugelis jų gyveno „tradicinėse“ šeimose, augino vaikus, tačiau kiekvieną dieną kentė žiaurų savo vyrų elgesį. Į fizinio ir psichologinio smurto ratą uždarytos moterys nepalūžo. Jos siekia, kad visuomenės požiūris į smurtą šeimoje keistųsi. Samo Pillsbury filme „Nuodėmė tylėti“ („Sin by silence“) rodomos kalinės susivienijo bendram tikslui ir veikia Amerikoje jau du dešimtmečius, palengvindamos sunkius likimo seserų išgyvenimus ir skatindamos konkrečius įstatymų, švietimo sistemos, prevencijos būdų pokyčius. Dramatiška 26-erius metus kalinčios moters istorija įamžinta JAV kūrėjo Yoavo Potasho filme „Nusikaltimas po nusikaltimo“ („Crime after Crime“). Deborah Peagler nepalūžo, nors savo vyro buvo įviliota į prostitucijos tinklą ir neteisingai apkaltinta. Tačiau teisybė egzistuoja, šįsyk ji – dviejų jaunų advokatų rankose.

 

Skaudžių, tarp musulmonų pasitaikančių „garbės nužudymų“ istoriją papasakos kanadiečių režisierės Shelley Saywell filmas „Šeimos vardan“ („In the Name of the Family“). Filmas rodo, kad daug jaunų moterų Šiaurės Amerikoje žūva nuo savo artimųjų rankos už neva užtrauktą gėdą šeimai.

 

Programą „Ekrane moterys“ „Skalvijos“ kino centre papildys diskusijos: „Smurtas šeimoje – pačios šeimos reikalas?“ (spalio 24 d. 17.30 val.), „Ar savo noru išvyksta prekybos žmonėmis aukos?“ (spalio 25 d. 18.40 val.), „Lesbietėms partnerystės nereikia“ (spalio 29 d. 17.30 val.).

 

Plačiau apie „Ad Hoc: Nepatogus kinas 2011“ – festivalio svetainėje http://www.nepatoguskinas.lt

 

Pagal rengėjų inf.


 

 

 

 

„7 meno dienos“ Nr.37 (959), 2011-10-21

Versija spausdinimui

Komentarai

DidxInAuuvmyUAwpj, 2012-03-15 20:06

G'e Kovas 16 d, 2010Juk tokia situacija tirume ne del to, kad verslas nori aplamai iskelti nelygybes klausima. Visur veikia ekonomikos ir pinigu desniai verslas be ju neatskiriamas. Visi faktai isdestyti paciame straipsnyje kad ir galimybe gimdyti. Verslui tai ne i nauda. Taip ir gaunam visa istorija.Asmeniskai manau kad tai diskriminacija. Bet dabar pagalvokite patys atsidriate savo imones vadovo vietoje: ar pasakytumete sau priimsiu puse vyru ir puse moteru vien delto, kad esu geras , nors greiciausiai daugumas merginu iseis i dekretines atostogas, reikes ieskoti pamainos, nukentes verslas, po to mamas priimti atgal, vel pradeti apmokymus, vaikai prades sirgti . Kol sis dalykas nebus ratifikuotas (kas abejoju ar isvis kada nors bus imanoma), tol si problema nebus issprendziama. O kolkas kiekvienas atvejis nuseda tik ant vadovo sazines, kurios musu verslininkai dazniausiai neturi. Na, isskyrus atvejus, kai klausimas susijes su valstybes ismokamais pinigais mamai dekretiniu atostogu metu to Renaldas: manau kad besivystantis tvanas gali virsti realye, jei politika imse naudot dar ir kaip iranki lyciu sulyginimui. Nors pasiulymas kaip budas griauti nusistovejusius stereotipus neblogas ir manau laikui begant tikrai suveiktu.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti