Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Kiekvieną kartą viskas iš naujo


Atsigręžus į teatro festivalį „Sirenos“


Konstantinas Borkovskis

Share |
Vengrų trupės HOPPart spektaklis „Koriolanas“. D. Matvejevo nuotr.
Pasibaigė tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, parodęs mūsų publikai ir svečiams iš užsienio neįprastai platų lietuviškų spektaklių rinkinį, taip pat kompaktišką, bet turiningą trijų teatrų iš užsienio programą. Būta įdomybių ir šalia festivalio.

Festivalis kaip mugė

 

Vienas įkyriausių mūsų kultūrinės žurnalistikos štampų yra žodelis „jau“: „jau ketvirtą kartą šurmuliuoja įvairiaspalvė mugė...“; „jau antrą kartą susibūrė menininkai iš visos Lietuvos...“; „jau aštuntą kartą iškiliesiems miesto menininkams buvo įteikti prizai...“; ir t.t. Tas egzaltuotas „jau“ erzina savo provincialumu, tarsi kiekvienas rutininis kalendorinis įvykis būtų mūsų kultūrinio gyvenimo viršūnė. Siela nenori su tuo sutikti ir laukia ypatingų potyrių be to įkyraus „jau“...

 

Vis dėlto kalbant apie praėjusią savaitę pasibaigusį tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“, su gilia širdgėla tenka pavartoti tą nykų žodelį „jau“: jau aštuoneri metai praėjo nuo to rudens, kai OKT teatras pirmąkart surengė tarptautinį teatrų festivalį „Sirenos“. Tai – nelengva našta tokiam organizacine prasme kukliam dariniui kaip Oskaro Koršunovo teatras, ir kuo toliau, tuo akivaizdžiau ji tampa vis sunkesnė. Taip nutinka pas mus visiems teatrų festivaliams (prisiminkime LIFE), nes mūsų sisteminių kultūrinių reiškinių individualioji atsakomybė tuos reiškinius neišvengiamai sutraiško – ypač jeigu tam pritrūksta formalumo.

 

Kiekvieną kartą tenka festivalį kurti tarsi iš naujo, iš čia ir atsiranda tas neišvengiamas atodūsis: „jau!“. Bet tą prigimtinę šekspyrišką priedermę, kurios dabar kratosi teatrai – vykdyti visuomenės veidrodžio funkciją – dabar plačiąja prasme kompensuoja festivaliai. Taip ir „Sirenos“ parodė mūsų ir kviestinei publikai, kokie mes iš tikro esame.

 

Festivalio programos liūto dalį sudarė Lietuvos teatrų spektakliai, ir tai suprantama: festivaliai tapo kultūrinio verslo reiškiniu, ir spektaklis, patekęs į tarptautinę orbitą, užsitikrina savo kūrėjams ir atlikėjams daugmaž pastovų ir garantuotą egzistavimą gana nemenkam laiko periodui. Tai labai vertinga. Meninės spektaklio dorybės čia nėra labai reikšmingos, svarbu, kad spektaklis būtų „patogus“ – kompaktiškas, mobilus – ir savąja forma organiškai atitiktų tam tikrą festivalinę kategoriją. Tai gali būti nebūtinai „smūginis“ reginys, gali būti ir eksperimentas, ir netgi „balastas“ – svarbu, kad jis atitiktų tam tikrus susiklosčiusius nerašytus „eurostandartus“.

 

Nepamėginęs tų standartų neišmoksi, taigi mūsų teatrai į „Sirenų“ „valgiaraštį“ pasiūlė tokius spektaklius: „Vasarotojai“ („Keistuolių teatras“), „Miranda“ (OKT / Vilniaus miesto teatras), „Publika“ (teatras „Utopia“), „Liūdnos dainos iš Europos širdies“ (LNDT), „Dugne“ (OKT / Vilniaus miesto teatras), „Telefonų knyga“ (Teatro judėjimas „No theatre“), „Amfitrionas“ (Vilniaus mažasis teatras), „Akmenų pelenai“ (Kauno dramos teatras), „Prakeiktieji“ (OKT / Vilniaus miesto teatras). Vien jau šis sąrašas akivaizdžiai byloja apie mūsų teatrų savimonę ir susivokimą Europos kultūros kontekste.

 

Teatrinės degradacijos ypatybės

 

Taigi į šių metų „Sirenas“ atvyko apie pusšimtis ekspertų ir prodiuserių iš užsienio, dėl ko festivalis tapo ir nemenka spektaklių muge. Na, ir čia buvo dėsningai susidurta su labai būdingu bet kurio tautinio verslo bruožu – nepatikimumu, kai publika taip ir nesulaukė pagrindinės „prekės“ – OKT spektaklio „Miranda“. Dėl to mažiausiai piktų žodžių nusipelnė svarbiausias skandalo kaltininkas, pagrindinis ir ištisinis spektaklio atlikėjas, kuris tąsyk taip ir nepajėgė atlikti savo misijos. Pagrindinė atsakomybė tenka visai mūsų teatrinei sistemai, kuri pasirodė nesugebanti nei planuoti darbo, nei numatyti galimų įvykių, nei apsidrausti.

 

Atrodytų, kodėl mūsų teatrų ir festivalių vadai ir prodiuseriai negalėtų bent sykį per metus susėsti prie apskritojo stalo ir suderinti tarpusavio planus kuriam nors laikui? Tuomet neatsitiktų taip, kaip buvo šį pavasarį, kai vienas ant kito tiesiogine prasme „užlipo“ ir „Naujosios dramos akcija“, ir „Naujasis Baltijos šokis“. Tuo pat metu po tuo pačiu stogu vyko, vieni kitiems trukdydami, dviejų festivalių renginiai, o publika negalėjo persiplėšti ir būti vienu metu skirtingose vietose. Ir dabartinės „Sirenos“, patekusios į komercinę duobę po Europos krepšinio čempionato – argi to neįmanoma buvo numatyti? Na, ir absoliutus mūsų teatrinės vadybos fiasko yra tai, kad visi pirmieji sostinės sezono pradžios spektakliai buvo užkrauti ant vieno (!!!) aktoriaus pečių. Toks įspūdis, tarsi mūsų teatro vadybos „riteriai“ kiekvieną kartą planuotų savo veiklą nuo nulio.

 

Jeigu tai būtų kokia kita sritis – arba sportas, arba transportas (lėktuvo ar autobuso vairavimas), arba medicina (kiek pamainų iš eilės gali ištverti operuojantis gydytojas) – už tokį skandalingą darbo sąlygų pažeidimą turėtų pirmiausia atsakyti darbdaviai ir vadovai. O šiuo atveju ar kas prisiėmė kaltę už tą skandalą, o svarbiausia – už vidinę traumą, kurią patyrė talentingas ir tikrai darbštus artistas? Teatrų direktoriai? Režisieriai? Prodiuseriai? Ne!

 

Teatriniame pasaulyje „žuvis pūva“ nuo Aktoriaus, bet tas puvimo procesas akivaizdžiai jau pasiekė ir sistemos „galvas“ .

 

Teatrinė sistema prasideda ir baigiasi Aktoriumi, jo vieta toje sistemoje, jo pareigomis, teisėmis ir kūrybinėmis galimybėmis. Ir kai ta sistema patiria fiasko, tai vyksta taip pat Aktoriaus lygmenyje. Pas mus kažkodėl visa atsakomybė paradoksaliai tenka Aktoriui, ir vien tik jam, kas akivaizdžiai parodo sistemos ydingumą. O kadangi visi ir toliau vaizduoja, tarsi nieko nebūtų įvykę, savo teatro pasaulyje turėsime ir daugiau skandalų – nemažiau spalvingų už tuos, kurie garsina mūsų teatro pasaulį ne tik tarp teatralų. O valstybinių teatrų sistemos (ir valstybės kultūros politikos valstybės remiamo teatro meno srityje) surūdijęs byrantis vežimas su pagreičiu ir toliau rieda sau į nuokalnę... Gal jau laikas bent pradėti galvoti, kaip tai sustabdžius?

 

Kai nevykėliai tampa muzikantais

 

Nederėtų iš tokios susirūpinimo intonacijos įžangoje daryti išvados, kad autorius visą pastarąjį „Sirenų“ festivalį ir jo rodytą meną, ypač užsieninėje programos dalyje, vertina skeptiškai. Anaiptol, greičiau priešingai. Pirmasis rodytas spektaklis iš užsienio – vengrų trupės „Hoppart“ spektaklis „Koriolanas“ pagal, kaip teigiama, W. Shakespeare’o, H. von Kleisto ir B. Brechto (sunku buvo tai atskirti iš vertimo subtitrų) tekstus akivaizdžiai atsirado „ne savo vietoje“. Prieš pat festivalį paaiškėjo, kad Eimunto Nekrošiaus Maskvos Nacijų teatre pastatytas Alberto Camus „Kaligula“ neatvyks. Todėl dera nuoširdžiai užjausti „Sirenų“ organizatorius ir žavėtis jų sugebėjimais, nes jiems pavyko padaryti beveik neįmanomą dalyką – akimirksniu organizuoti festivalio programos smūginiam akcentui kitą to nusipelniusį spektaklį.

 

Vengrų „Koriolanas“, kuris, kaip pavyko sužinoti, šiaip yra vaidinamas netradicinėse erdvėse (apleistose gamybinėse ar ūkinėse patalpose, ceche arba rūsyje), buvo pritaikytas Nacionalinio teatro scenai (kas, beje, akivaizdžiai išryškino valdišką šios erdvės prigimtį).

 

Kaip ir režisierius Jonas Vaitkus Jaunimo teatro „Patriotuose“, režisierius Csaba Polgáras užčiuopė nepopuliarioje W. Shakespeare’o istorinėje dramoje „Koriolanas“, vaizduojančioje V a. pr. Kristų Romos imperijos politines peripetijas, visišką atitikmenį šiuolaikinės Vengrijos politinėms aktualijoms. Esame girdėję apie skandalingo Vengrijos premjero, populiaraus verslininko ir apsukraus machinatoriaus, istorijos atgarsius, ne daugiau. Bet akivaizdu, kad W. Shakespeare’o tekstai, perkelti į šiuolaikinių madjarų politinių aktualijų terpę, surezonuodavo tenykštėje publikoje ir sužadindavo siautulingas žiūrovų reakcijas – ne menkesnes nei mūsų „Patriotuose“. Buvo matyti, kaip aktoriai sąmoningai paleidžia „aktualumo strėles“ į žiūrovų salę, kad ir minėdami Graikiją, provokuodami reakciją į šiandienos europines aktualijas – veltui. Mūsų publika nepasidavė šioms provokacijoms, nes ji troško tik meno.

 

Ir negalima teigti, kad šie lūkesčiai visai nepasiteisino. Tiesa, palaidai po sceną besišlaistanti nevykėlių kompanija, aprengta padėvėtų rūbų salonų „šedevrais“, iš pirmo žvilgsnio atrodė labiau tinkanti „Skrydžiui virš gegutės lizdo“, nei antikiniam siužetui. Buvo aišku, kad pjesėje minimi „romėnai“ vaidinami kaip vengrai, o mums, tai stebintiems, dera visa tai savo vaizduotėje perkelti į lietuvišką dirvą. Buvo parodytas savotiškas politinis satyrinis „vaizduotės teatras“, nemenkas galvosūkis mūsų publikai.

 

Prasminis spektaklio šokas įvyko tuomet, kai aktoriai staiga scenoje balsiai, darniai ir profesionaliai pragydo (informacijoje apie spektaklį minima, kad jie visi – buvę vieno kurso studentai, ruošti muzikiniam teatrui). Tąsyk pavyko suvokti, kad spektaklyje veikia ne tiek teatro aktoriai, kiek muzikantai. Tad keistoką jų sceniškumą iškart pradedi vertinti kitaip, iš jų muzikinio artistiškumo rakurso. Koncentruoti, labai techniški ir įspūdingi įvairiausių žanrų ir stilių muzikiniai intarpai (hipių, viduramžių, Renesanso laikų ir rokoko, vėlyvojo ir naujesnio „popso“ bei amerikietiškų miuziklų) atskleidžia atlikėjų ir personažų sielose glūdinčią harmoniją, laisvę ir dvasinį polėkį.

 

Tokiu brechtišku požiūriu žvelgdamas į W. Shakespeare’o dramą apie minios įnoringumą, politinės sėkmės efemeriškumą ir apie tai, kad politiko mamytė gali būti visos šalies politinio gyvenimo variklis, režisierius Csaba Polgáras sukūrė labai įtikinamą ir scenišką „trijų eurograšių operos“ tipo reginį, privertusį mūsų publiką įnirtingai pasidarbuoti mintimis – tiek politinių analogijų, tiek teatrinių realijų plotmėje. Tai, kad finale parteryje atsistojo plodamas tik vienas aukštaūgis iš festivalio administracijos komandos, paliudijo tą džiuginantį faktą, kad mūsų publikos dauguma vis dėlto dar yra linkusi teatre ir mąstyti, o ne vien rengti savojo entuziazmo demonstracijos cirką. Besiskirstant parteriui, nugirsta kultūros ministro replika kažkuriam svečiui iš užsienio – „... it is the same in Lithuania...“ – buvo kaip sertifikatas, kad spektaklis įvykdė savo misiją. Vis dėlto ministro sertifikatas svarbiausiam festivalio spektakliui – solidumo garantas.

 

Pretekstas perskaityti Euripidą

 

Antras užsienio spektaklis „Displace # 1. Raudonas įtūžis“ buvo rodomas „Menų spaustuvės“ Juodoje salėje. Jį atliko keturios jaunos moterys iš Italijos, grupės „Muta Imago“, ir jis akivaizdžiai nepakeitė beveik nieko žiūrovų viduje – nenustebino, nesujaudino, neprivertė susimąstyti ar pasipiktinti – nes akivaizdžiai tokių tikslų nesiekė. Tai – uždaros terpės reginys, kurio dalyviai gali drąsiai tau pasakyti: „Jeigu tau nepatinka, tu nesupranti, čia ne apie tave – eik lauk! Bet – tik kol dar neprisijungei. O jeigu jau atėjai ir esi čia – tai jau kentėk ir tylėk!“ Visa bėda, kad kol nesudalyvavai, neturi jokių galimybių a priori sužinoti, ar tau apskritai dera ten būti. Štai toks paradoksas.

 

Antai viena iš jaunų kauniečių teatrologių gvildena įdomią temą apie šiuolaikinį teatrą publikos atžvilgiu – atvirą arba uždarą. Pavyzdžiui, kaip supratau, „uždaras teatras“ yra tarsi teatriniai „pelėkautai“, bet ne tokie kaip „Hamlete“, o tokie, kai žiūrovai tampa reginio įkaitais. „Raudonas įtūžis“ – būtent tokios rūšies.

 

Anotacijose skelbiama, kad, norint suprasti viso to prasmę, dera prisiminti Euripido „Trojietes“. Tikrai nesu įsitikinęs, kad per visus dešimtmečius teatrinių mokslų skaičiau tą kūrinį. Tuo labiau abejoju, kad tai yra darę trigubai jaunesni mano kaimynai parteryje. Tad šis prasminis klodas lieka už reginio skliaustų. Arba tiesiog priimamas nesvarstant, kaip agentūrinių pranešimų eilutė: yra tokia Euripido pjesė „Trojietės“ (kaip: „prie Bangladešo krantų nuskendo keltas su 500 keleivių“), ir viskas. Potyrio nėra, tik faktas ir jo kolektyvinio žinojimo momentinis pasitenkinimas, kaip iš žiniasklaidos.

 

Spektaklis ir veikia publiką kaip žiniasklaida: beveik aklinoje tamsoje kurtina infragarsais, netikėtai akina prožektorių spinduliais, priverčia stebėti chaotišką mechaniško pobūdžio figūrų judėjimą išilgai grindimis nutiestų siaurų šviesos ruožų. Figūros agresyvios, dresuotos, aprengtos sunkiai įžiūrimais kovinio sporto drabužiais, lyg ir moteriškos giminės. Jų rankose – tai žibintai, tai rimbai. Jos su pagreičiu juda, keldamos išdaužyto tinko, išbarstyto ant grindų, debesį. Foniniame ekrane rodomi neutralūs vaizdai, lydimi tokių pat neutralių radiomonologų apie žmogaus vienatvę. Raudoni prožektoriai šviečia į žiūrovus, figūrų judėjimas, muzikos ir šviesų spaudimas pasiekia apogėjų ir tuo pasibaigia. Prieblandoje keturios jaunos moterys nusilenkia publikai ir dingsta tamsoje už juodų kulisų.

 

Net nepavyksta pamatyti, ar jos buvo gražios (tiksliau, – kokios jos gražios), bet tamsoje juk visos moterys gražios...

 

Pasilakstymas po senamiestį

 

Kai festivalio programą sudaro tik trys spektakliai, kiekvienam iš jų tenka padidinta žiūrovų lūkesčių našta. Todėl ir iš finalinio (t.y. trečiojo) „Sirenų“ užsienio programos spektaklio „Super Night Shot“ buvo laukiama ir „kažko ypatingo“, ir šventiško finalinio emocinio užtaiso. Dera pripažinti, kad abu minėtieji privalomi komponentai akivaizdžiai buvo pateikti, ir tuo pozityviai ir užbaigsime formaliąją įspūdžių apskaitą. O apie turinį dera šį bei tą pridurti.

 

Reginio turinys yra toks: dvi poros azartiškų artistų iš Didžiosios Britanijos ir Vokietijos, pasivadinę „Gob Squad“ (sąskambis su „J.O.B. Squad“ – garsiąja amerikiečių teatralizuotų imtynių komanda, kur kiekvienas kovotojas turi savo ypatingą ištobulintą personažą) – sugalvojo originalų projektą. Jau aštuonerius metus jie dalyvauja įvairiuose pasaulio teatrų festivaliuose, kur rodo trumpą, vos valandos trukmės filmuotą siužetą simultaniškai keturiuose ekranuose. Triuko esmė ta, kad visi keturi videosiužetai sukuriami pagal tą patį garsinį bei kompozicinį scenarijų ir nufilmuojami griežtai sinchroniškai, sekundžių tikslumu, prieš pat juos parodant, o finaliniame kadre užfiksuojama ir pati reginio publika. Visi keturi įrašai tuoj pat be jokio papildomo montažo paleidžiami sinchroniškai keturiuose ekranuose pagal iš anksto paruoštą muzikinę fonogramą.

 

Kaip matyti, visa reginio esmė yra sugalvojimas, scenarijaus sukūrimas, fonogramos paruošimas, techninės galimybės ir atlikėjų įgūdžiai. Na, bet per aštuonetą metų tuos įgūdžius galima labai ištobulinti, taip ir yra. Kadangi siužetas ir kompozicija kuriami tuo pačiu principu kaip animaciniuose filmuose, o atlikėjai irgi veikia kaip piešti personažai arba imtynių herojai, tai konkreti nufilmuota aplinka (ar tai būtų Vilnius, ar kitas pasaulio miestas) ir jos gyventojai veikia tik kaip dekoracija ir statistai. Tarsi amerikiečių mažo biudžeto „Robinas Hudas“ Nemenčinės miškuose, tik čia – dokumentinio pramoginio kino žanras (dokumentiškumo įspūdį sustiprina nespalvotas filmavimas), ir viskas parodoma be apdorojimo, „šviežiai“.

 

Publikos reakcijos vykstant peržiūrai buvo audringos, bet nevienalytės; pasirodo, žiūrovai pamatydavo ekrane save (turbūt panašiai kadaise elgėsi brolių Lumiere’ų fabriko darbininkai, išvydę save pirmajame istorijoje kino filme). Keturi klounai surengia sau puikią pramogą, pralėkdami per vakarinio miesto užkaborius ir savo smagumui pakalbindami miestiečius, kurie neišvengiamai lieka apmulkinti. Viso to teatru nepavadinsi, ypatingų prasminių krislų taip pat nerasta, bet kaip šventinis finalinis festivalio akcentas visai tiko, kur kas geriau, nei, pavyzdžiui, pirotechniniai saliutai ar šokiai su pučiamųjų orkestru.

 

Nuodėmingos Hananos šviesa

 

Neįmanoma nepaminėti dar vieno teatrinio įvykio, kuris, nors ir nebuvo įtrauktas į „Sirenų“ programą, įvyko festivalio metu, spalio 4 ir 5 d. didžiojoje Nacionalinio dramos teatro scenoje. Tai – trumpos Panevėžio J. Miltinio teatro gastrolės, per kurias dukart buvo parodytas vienas naujausių šio teatro spektaklių, režisieriaus Rolando Atkočiūno (pasivadinusio Rolandu Augustinu) vaidinimas pagal ruso dramaturgo Germano Grekovo perdirbtą pjesę „Hanana, kelkis ir eik“ (premjera įvyko šių metų kovo mėnesį). Jeigu į „Sirenas“ atvykę festivaliniai ekspertai norėjo pamatyti kažką labai specifiško, kas ryškiai charakterizuotų mūsų naujausius teatrinius eksperimentus, jiems derėjo pažiūrėti būtent „Hananą“. Bet, kaip sakoma, nesusiklostė...

 

O plačioji publika išgirdo apie panevėžiečių „Hananą...“ iš skandalo, kai vieno kaimo gyventojai ėmė piktintis, esą spektaklis juos šmeižia. Mat statant šią pjesę Lietuvoje, ji buvo aktualizuota, pervardinat ne tik personažus, bet ir vietovardžius. Ateityje teatralams derėtų atsargiau daryti tokius triukus, nes rizikuoja nemenkomis išlaidomis už pasikėsinimą į visų krašto bronių, vacių, juozų, janinų arba jonaičių krištolinę garbę ir nepajudinamą orumą.

 

Tuo tarpu kitų miestų teatralai šio panevėžiečių kūrinio išvysti neskubėjo, nors svarus pretekstas tai padaryti buvo jau tas, kad šiame spektaklyje pagrindinį vaidmenį sukūrė tituluota Kauno dramos teatro artistė Inesa Paliulytė, jau sykį sužibėjusi to paties R. Atkočiūno režisuotame Kauno dramos teatro spektaklyje Biljanos Srbljanovič „Skėriai“.

 

Dailininkas iš Latvijos Martinas Vilkaras, Rygos Dailės teatro meno vadovas, sukūrė efektingas spektaklio „Hanana, kelkis ir eik“ dekoracijas. Buitiškai, bet šiek tiek stilizuotai vaizduojama vargetų buveinė, pastatyta ant platformos, kuri vienu kampu pastumta už rampos linijos į žiūrovų salę. Tokiu būdu dekoracija iš pasyvaus vaizdinio tampa aktyviu objektu, ir visos jos detalės, personažai ir jų veiksmai tampa ne pašalinio stebėjimo, o žiūrovų įdėmaus ir įnirtingo nagrinėjimo objektais ir subjektais.

 

Dar neteko matyti spektaklių, tokių buitiškų ir natūralistinių, kuriuose būtų tiek kepama, verdama ir geriama. Čia pat kepama ir valgoma tikra kiaušinienė, minkoma tešla, malama mėsa ir iš viso to lipdomi koldūnai, kurie verdami ir čia pat „suvalgomi“. Teatrinė „degtinė“ liejasi per kraštus, kaip pagrindiniai gyvybės syvai, kaip sakralinis vanduo, kaip suskystintas fetišas, kurį vieną išpažįsta ir kuriam tarnauja visi iki vieno šios platformos gyventojai.

 

Paliulytės Hanana nuolat murma, aimanuoja, niūniuoja ir burbuliuoja, retsykiais savo monotonišką murmėjimą permėždama grubiais šūkavimais ir barniais. Ji be perstojo juda, pluša, kruta, kažką veikia, kažkuo rūpinasi, su kažkuo mušasi, kažką myli ir su kažkuo sanguliauja, bet nesustoja nė sekundei. Ta jos intonacija kaip beviltiškas pilkas kisielius užpildo visą vaidybinę erdvę, o joje kaip žuvys plūduriuoja kiti personažai. Vidmatas Fijalkauskas, vaidinantis Hananos sūnų, silpnaprotį iškrypėlį ir bibliofilą Stasiuką, sukuria meistrišką porą ir atsvarą Paliulytės personažui. Nuostabiai organiškas Algirdas Paulavičius – apkurtęs ir paliegęs herojės vyras Juozas. Netikėtu personažu nustebina Rimantas Teresas, vaidinantis jos meilužį, vis labiau žlimbantį švelnųjį kiaulių skerdiką Vaclovą. Laura Martinonytė (Janina) ir Ligita Kondrotaitė (Zina) sukuria skirtingus, bet apčiuopiamus personažus kaimynių, kurios nenorom tampa aklo likimo, darkančio Hananos gyvenimą ir likimą, įrankiais.

 

Vytauto Kupšio trumpai suvaidintas Hananos sūnus perėjūnas Vaclovas, nors ir schematiškas, atlieka savo svarbią misiją spektaklyje. Sukurta pagal šiuolaikinės dramaturgijos dėsnius, kur viskas, kas svarbiausia, yra už pasakojimo ir sceninio vyksmo ribų, ši pjesė pati save „nužudo“ per Broniaus nužudymo sceną. Kiaulių skerdikas Vaclovas papjauna siautėjantį žudiką Bronių, ir kartu „papjauna“ tarsi susiklosčiusią dramos eigą. Nuo tada sceninio laiko tėkmė pakrypsta stačiu kampu ir ima šluoti visus iš eilės personažus, netgi scenovaizdžio daiktus: viskas išnyksta, pražūva, prapuola. Nuo to momento pjesė tarsi prasideda iš naujo, o tai yra ir jos, ir ją talentingai įgyvendinusių artistų pagrindinis turinys ir esminė vertė.

 

Ypač įspūdingai sumanytos Hananos atvirumo valandėlės, kai ji, susirietusi ant suvelto gulto ir nusisukusi, viešai išpažįsta kraupius savo gyvenimo įvykius. Gaila tik, kad aktorė Inesa Paliulytė lyg ir nepasinaudojo pilnumoje pjesėje slypinčia proga vienoje iš finalinių scenų atverti gyvenimišką ir iš esmės patrauklų Hananos personažą, kad į paviršių išnirtų šioje ištvermingoje moteryje slypintis siautulingas žvėris.

 

Režisierius R. Atkočiūnas čia vėl atiduoda duoklę ir tokioms savo silpnybėms kaip naivioji mistika, įkūnyta per muziką ir balsus „iš anapus“ nuolat transliuojantį radijo tašką. Neišvengta čia ir periferinio teatro spektaklių finalinės klišės, norint spektaklio personažams ir žiūrovams finale tarsi suteikti optimistinio „šviesos tunelio gale“ iliuziją. Akivaizdu, kad pjesėje tokio finalinio „optimizmo“ šviesos nėra ir negali būti. Yra visiškos pražūties akinantis spindulys, ir tai yra tikras optimizmas, t.y. šitokio žemiškojo pragaro išnykimas. Trūksta tiek nedaug...

 

* * *

 

Savaitgalį pavyko su svetinga Oskaro Koršunovo teatro grupe nuvykti į Klaipėdą, kur „Švyturio menų doke“ dukart paeiliui buvo suvaidintas spektaklis „Dugne“. Neteko matyti šio spektaklio nuo pat jo pirmojo parodymo prieš metus, Vilniaus senamiestyje, ankštoje OKT repeticijų salėje. Dabar pamačiau, kaip labai pasikeitė spektaklis, kokią visiškai naują kokybę įgijo. Iš kamerinio, elitinio, „fringe“ žanro improvizacinio reginio jis išsivystė į galingą aistringo artistų ir publikos tiesioginio bendravimo seansą. Didžiulėje gamyklinėje „Švyturio menų doko“ erdvėje sumontuotas amfiteatras, jį iki viršaus užpildė keli šimtai entuziastingų žiūrovų. Tarp aktorių ir publikos įvyko aistringas bendravimas ir dialogas, kokio dar neteko regėti. Buvo keista stebėti, kaip aktoriai be ypatingo vargo suvaidino tą pati spektaklį dukart paeiliui, beveik be pertraukos, ir taip vaidinama ne pirmąsyk. Pasirodo, dažniausiai būtent antras kartas būna tas „tikrasis“.

 

O paskui vėl kelionės, vėl nauja publika, vėl viskas iš naujo. Ir būtent tai yra prasminga...


„7 meno dienos“ Nr.36 (958), 2011-10-14

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

BzeeFRQZZm, 2012-02-17 08:56

Per brloegiu susitikima, kas antras su baltu iPhone, o zudykreklama isvis atsidziaugt negal?jo? Is ranku nemaciau, kad ir b?tu paleides.. Iphone fui fui fui.. :D

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti