Panašu, kad Lietuvos menininkės(-ai) intuityviai atsiliepė į šį kvietimą masiškai reprodukuoti nekaltybę. Pastaruoju metu Lietuvoje meno, nenaiviai įtraukiančio nekaltybės vaizdavimą, yra su kaupu, ir jo tik daugėja. Pradžioje buvo Eglės Rakauskaitės gyvoji instaliacija iš baltasuknelių mergaičių sujungtomis kasomis „Pinklės. Išvarymas iš rojaus“ (1995 m.), vėliau Laura Garbštienė apsivilkusi nuotakos ar pirmosios komunijos drabužiais savo „Filme apie nežinomą menininkę“ (2009 m.) blaškosi po atlaidus ir šventas vietas tikėdamasi atsikratyti kaltės jausmo dėl to, kad yra nežinoma menininkė. Dar vėliau Laisvydė Šalčiūtė instaliacijoje „Nepakankama nekaltybė“ (2010 m.) save ir savo vyrą aprengia nuotakos drabužiais, tarsi vaikytųsi ar gedėtų nebeįmanomo tyrumo. Į sąrašą reiktų įtraukti ir fotografės Akvilės Anglickaitės Madonas, kurios vietoje kūdikių motinystės šilumą spinduliuoja šunims (parodoje „Ji arba yra“ 2010 m.), Martos Vosyliūtės instaliaciją „Sekta“ (2010 m.), kur vienuolės žaidžia krepšinį, ir vėliausią nekaltumo vaidmens prisiėmimo atvejį: Evaldas Jansas turi apsirengti nuotakos suknele su nuometu, kad menininkių grupė „Cooltūristės“ leistųsi nufilmuojama.

Visiems suminėtiems kūriniams būdingas vaizdavimo schemos laužymas: Rakauskaitės mergaitės, užuot šventai plevenusios, yra supančiotos, Garbštienės atgailavimai baigiasi šokiais ant stulpo Paryžiaus metro, Šalčiūtės poroje nekaltybe apdovanotas ir vyras, o Anglickaitės motinystė – nenormatyvi. Vosyliūtės vienuolėms sunkiausia ką nors prikišti, tačiau menininkės tekstai įvardina vaizdo sukeltus įtarimus: menininkė krepšinį traktuoja kaip naują religiją. Dviejų religijų jungtis pirma visada būna erezija, o be to, kaip vienuolėms, ten vis tiek per daug patiriamo malonumo.

Dabar nekaltybių kolekciją galime papildyti dar pora kūrinių iš Jurgitos Juodytės parodos „Šiuolaikinės Madonos“. Menininkė, naudodamasi Šv. Mergelės Marijos vaizdavimo gramatika, pasakoja apie dabarties moteris, o dar konkrečiau – apie bevaikes trisdešimtmetes. Vaizduojamos paprastos moterys iš įvairių gyvenimo sričių, panašios į daugybę mūsų pažįstamų. Jos pozuoja dangaus fone apsivilkusios raudona suknele (kančios, šventumo ir karališkumo atributas) bei mėlynu apsiaustu (simbolizuoja dangų ir dieviškumą, tiesą ir pastovumą). Žemiškos moterys sutaurinamos ne tik apvelkant simboliniais Madonos drabužiais, bet ir švytėjimo efektu (eksponuojama šviesdėžėse – nuoroda į bažnyčiose populiarius vitražus). Pagal Šv. Marijos vaizdavimo schemą trūksta tik kūdikio...

Dievo motina, dangaus karalienė ir svaigi jos įsčių istorija yra iš moters reikalaujamų ir tarpusavyje nesuderinamų savybių – nekaltybės ir vaisingumo – simbolis. Bevaikė ir neskaisti moteris (ne mergelė), sekant logika, turėtų būti išaukštintosios biblinės herojės priešingybė. Nejučia, drauge su Madonos drabužiais, ideologija primeta ir priekaištą, kad neatitinkama idealo (o ar apskritai įmanoma jį visiškai įgyvendinti?). Šventosios istorija apvilktos moterys nei iš šio, nei iš to tampa nepakankamos (kaltos). Tačiau jei pranešimą skaitytume iš kitos pusės, simpatingos žemiškos moterys savo buvimu Madonos įvaizdį paverčia nesutapimu su realybe (klaida). O žiūrovei (ir galbūt žiūrovui) iškyla abejonė dėl moteriai suteikto vaidmens teisingumo (vyriškoje) krikščionybės sistemoje. Meno istorijoje radikaliai ir subtiliai tokia abejonė kelta ne kartą, tačiau Jurgita tai daro ypač santūriai ir nepriešiškai. Ji svarsto, dalinasi nesutapimo su realybe jausmu. Tai lyg klausimas – ar reali dabarties moteris gali ir kaip gali susisieti su simboline plotme? Ar ten jai yra vietos? Realiai jai...

Tai, kad menininkės santykis su religija nėra nepagarbus, o atviras, rodo ir jos videoperformansas „Balta“. Čia ji priėmusi taisykles – reikalavimą nusižeminti bei apsivalyti (nes žmogus, ypač moteris, yra neva „nešvari“) – atlieka (apsi)plovimo ritualą, turbūt tikėdamasi gauti žadamą, bet neįvardintą atpildą. Ji simboliškai įvykdo net nekaltybės reikalavimą – dėvi nuotakos (tyrumo simbolis) apdarus ir juos aukoja valymui (su suknelės apačia plaunamos grindys). Kaip kad jos šiuolaikinėms madonoms trūksta kūdikių, čia vaizdavimo schemoje nuotakai trūksta jaunikio. Remiantis krikščionybės vaizdavimo tradicija, kai šalia moters nėra vaiko arba vyro, jos vaidmuo tampa nebeaiškus. Galimas tik vienuolės ar kankinės vaidmuo. Tačiau rituale veikia nuotaka...

Išardžius schemą palaipsniui apverčiamos reikšmės – pasirodo, kad bažnyčia yra nešvari (ją reikia plauti, suknelė išsitepa, pamazgos pajuoduoja). Tyrąją mergelę simboliškai ir tiesiogiai sutepa bažnyčia. Tiksliau, ji pati paklusdama susitepa. Galbūt tai jai suteikia mums nematomą vidinį apsivalymą... Atsakymas nepateiktas, tačiau belieka gerbti menininkės ryžtą prieštarą provokuojančius reikalavimus patirti praktiškai, nebijant susidurti su netikėtomis vaizdo reikšmėmis.

Menininkė Jurgita Juodytė jau kelintą kartą savo kūriniais tyrinėja lūkesčius, su kuriais susiduria moteris: koks jos vaidmuo ir koks kyla jausmas šiuos suvokus. Ji įsiklauso į išorinius reikalavimus ir lyg drabužį pasimatuoja įvairius reikalavimus: reklamos primetamą gyvenimo būdą, buities darbų tarp lyčių pa(si)dalinimo stereotipus, o šiuo atveju – krikščioniškos ikonografijos klišes. Naudodama transgresijos strategiją (kito pažiūrų priėmimą), stebi ir kviečia žiūrovą stebėti savo eksperimento pasekmes – atrastus nesutapimus ir sukuriamas naujas reikšmes.

Nekaltybės įvaizdis gyvuoja toliau, kaip mitas ir kaip prekė. O menas ir toliau užduoda nepatogius klausimus. Lucy Tatman tiki, kad persotinus nekaltybe sunku pasakyti, kaip bus, nors bet kuriuo atveju „bus geriau „materialioms mergaitėms“, nei būti priemone vyrams prisidengti nuo savęs pačių siaubo, būti panaudotoms, kad įtikintų jų tęsiamu reikšmingumu. Ir galbūt vieną dieną jis galės suprasti užuominą ir pradėti kurti savo paties nekaltybę.“

Paroda veikia iki spalio 14 d.
Vytauto Didžiojo universiteto menų galerija „101“ (Laisvės al. 53, Kaunas)

Dirba pirmadienį–antradienį 13–17 val., trečiadienį–penktadienį 11–17 val.

„7 meno dienos“ Nr.35 (957), 2011-10-07