Vargu ar čia ką bepridursi; vis dėlto paliesti klausimai yra tokie aktualūs, kad savaime provokuoja kurti variacijas parodos rengėjų pasiūlyta tema. Taigi ir mano pamąstymai bus ne tiek korekcijas siūlanti kritinė NDG ekspozicijos recenzija, kiek patvirtinimas, jog geri renginiai paprastai provokuoja mąstyti toliau.

Daugybė parodos eksponatų siūlo ne vieną miesto interpretavimo būdą. Skirtingos dokumentalumo strategijos (nuo socrealistinių propagandinių filmų ištraukų iki Gedimino paminklo konkurso „buitinio“ fiksavimo vaizdajuostėje) kai kuriais atvejais neakcentuoja netgi jokių paminklų. Vizualinės įvairovės „plyšiai“ ekspoziciją leido praplėsti kitokiomis, taip pat ir šiuolaikinio (ne)politinio meno kryptimis. Savo ruožtu, iš pažiūros racionalūs atrankos motyvai apibrėžė, bet drauge ir susiaurino faktų pasirinkimo galimybes. Anot R. Antanavičiūtės, čia rodomi „suprojektuoti, bet niekada nepastatyti, ir Vilniuje stovėję, bet neišlikę paminklai“. Tai, žinoma, yra dirbtinis kriterijus, nes kai kurių paminklų nebuvimą ekspozicijoje lėmė ne koks nors mažiau reikšmingas ideologinis kontekstas, bet vien elementarus (vis dar) buvimas Vilniaus mieste. Nors kokio nors veikėjo įamžinimo vajus tęsdavosi ne vienus metus, kai kurie paminklai taip ir neatsirasdavo. Paminklo nepastatymas ar esančiojo nugriovimas yra savaiminė intriga, visgi intriga gali gaubti ir kokios nors skulptūros gimimą be (vėlesnio) mirties liudijimo. Todėl ir savo įsivaizduojamą paminklinės istorijos scenarijų voliuntaristiškai papildau parodoje neeksponuojamais darbais.

Faktų „traukimas į dienos šviesą“ platesniame kontekste leidžia suvokti ne tik paminklų laikinumą bei daugelio jų „logišką“ pa(si)keitimą keičiantis politinėms santvarkoms, bet ir kai kurių iš jų savotišką egzistencinį trapumą. Vienos ar kitos skulptūros atsiradimas mieste arba skandalingas likimas „persiklojant“ ideologijoms dažnai nėra „savaime aiškus“, kartais greičiau netgi atsitiktinis. Aiškus yra nebent kone visoms civilizacijoms būdingas ikonoklastinis įniršis – keičiantis santvarkai „blogąjį“ herojų ir jo simbolius pakeisti „gerais“. Bet kalbant metaforiškai, tariamoji nuosaka kartais gali atskleisti ne mažiau įdomių pjūvių nei būtasis dažninis laikas. Vilnius atrodo beveik unikalus tuo, jog šiandien čia nėra nei vienos herojaus ant žirgo figūros, nors tokių paminklų ilgainiui ne tik atsirado, bet ir išliko praktiškai visuose didesniuose miestuose. Taip, kaip dar prieš Antrąjį pasaulinį karą galėjo būti pastatytas (tačiau nebuvo) ir iki pat šių dienų galėjo išlikti garsusis paminklas Adomui Mickevičiui, taip pat galėjo būti nukeltos (dėl įvairiausių aplinkybių) ir P. Cvirkos skvere ant aukštoko postamento stovinti rašytojo figūra (Cvirkos stotelės pavadinimas pervadintas į Islandijos) ar Žaliojo tilto skulptūros. Tiesa, pastarosios nėra paminklai, betgi parodoje rodoma ir daugybė nepaminklinių eksponatų. Šios totalitarinio meno figūros bent jau man įdomios tuo, kad ryškiai įsirėžė į miesto savimonę kaip diskusijų apie socrealizmą objektai, o dėl neprognozuojamų išorinių aplinkybių visai neseniai vėl pradėta piktintis jų buvimu.

Neegzistuojančių paminklų paroda intriguoja ne tik neįvykusiais ar dingusiais paminklais, bet ir kaip kultūros istorijos ekspozicija. Piešiniai, atvirukai, fotografijos, knygų foliantai, dokumentinių filmų ištraukos atskleidžia elgesio viešoje erdvėje būdus, ritualinius papročius. Algirdo Šeškaus fotografijoje, pavyzdžiui, siekiama ne įamžinti paminklą, bet greičiau priešingo tikslo, Jono Juknevičiaus 1990m. fotografuotas politinis protestas taip pat neturi nieko bendra su paminklu (nors neatsitiktinai kryžiumi gulama šalia Katedros sienos), o Romo Jurgaičio 1990 m. fotografijoje prie savivaldybės besibūriuojančių žmonių veidų išraiškos greičiau byloja apie sunkiai artikuliuojamą procesą, minios „virtimą“ nacija, nei vienareikšmį pastarosios „apsisprendimą“ ką nors griauti ar statyti. To paties Jurgaičio fotografijoje užfiksuotas vandalizmo prieš V. Mickevičiaus-Kapsuko paminklą faktas (1990m.), kaip ir tą patį paminklą nuo „nacionalistų“ saugojantys sovietiniai kareiviai ar šalia eksponuojamas kadaise vykęs paminklinio akmens atidengimo aktas; karo veteranų būriavimasis Kutuzovo aikštėje arba sovietinio kino filmo kūrimą toje pačioje aikštėje užfiksavusi nuotrauka – visa tai yra įspūdinga medžiaga apie mažųjų ar didžiųjų istorijų (per)kūrimo procesus, kurie savaime gali būti reikšmingesni nei vien paminklų (ne)buvimo statistika.

Dėl buvimo prie NDG parodoje neeksponuojama ir K. Bogdano, J. Mikėno skulptūra „Pirmosios kregždės“, kurios gimimas ir dedikacijų peripetijos intriguoja ne mažiau nei kokios imperatorės Jekaterinos II figūra. Nepriklausomybės priešaušriu diskutuota apie kontraversiškai išdidintos skulptūros „autorystės teises“ ir jos įkūrimą Revoliucijos muziejaus pašonėje, o šiandien kai kuriuose populiariose nuorodose „užmirštas“ netgi Revoliucijos muziejaus buvimo faktas. Neseniai aptikau ir Algimanto Nasvyčio dar 1993 m. žiniasklaidoje išsakytą pastebėjimą, esą „kadaise mums pavyko Tauro kalną išgelbėti nuo Pergalės paminklo, viena to paminklo dalis J. Mikėno „kregždžių“ pavidalu perkelta į dešinį Neries krantą“. NDG parodoje eksponuojamo Pergalės paminklo projekto ant Tauro kalno detalės minėtų faktų neliudija (o ir šiam paminklui rengti konkursai vyko anksčiau, nei Mikėnas sukūrė „kregždes“). Nesiruošiu istoriškai tikrinti žymaus architekto teiginių – man šiuo atveju įdomesnės ideologinės minėtos skulptūros metamorfozės ir „kelionės“ nuo 1964 m. maketo ar pasaulinės „Expo“ parodos Monrealyje iki nesenos „Moters laiko“ ekspozicijos NDG, „apauginusios“ šią skulptūrą dar šviežesnėmis interpretacijomis.

Parodoje kalbama ir apie reprezentacinę viešąją erdvę per se, kurią ...