Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Geležinė skulptūra


Vlado Urbanavičiaus paroda „Lietuvos aido“ galerijoje


Katerina Baravykaitė

Share |
Vladas Urbanavičius. „Spygliuotas“ ir „Puokštė“. 2011 m. Giedriaus Jucevičiaus nuotr.
Turint galvoje, kad planetos gyvavimo laiką pavertus į 24 valandas, žmonijos visa žinoma istorija užimtų vos dvi milisekundes, tikėtis, kad didžiojoje perspektyvoje kas nors išliks, yra daugiau nei naivu. Sako, kad ir piramidės, ir net Didžioji kinų siena bus nušluotos erozijos.

Tolimą ateitį modeliuojantys mokslininkai (per „National Geographic“ kanalą) spėlioja, kaip slankios žemynai ir kokiuose sluoksniuose atsidurs miestai, kuriuos jų bus įmanoma aptikti ir kas bus aptinkama. Jei skulptorius Vladas Urbanavičius pats neišardys savo naujųjų geležinių skulptūrų, jos bus tikras rebusas tolimos (labai tolimos) ateities tyrinėtojams (jei liks kas gyvas).

 

Tačiau geležis yra geležis – gerai išsilaiko. O Urbanavičius yra ne tik puikus skulptorius, gebantis objektus paversti ironiškais arba jautriais „tekstais“, bet ir pusiau inžinierius. Tai žinome iš „Kabančių akmenų“ (2006), „Sąramos“ (2005) ar tiek valdininkiškų aistrų sukėlusios „Krantinės arkos“ (2009).

 

Ką tik vykusioje parodoje buvo rodomi tvirtai suręsti skulptūriniai objektai iš rastų geležies, anksčiau kitur ir kitaip naudotų, dalių yra mobilūs, t. y. nepririšti prie vietos. Tvirti tiek, kad neišsiardytų, mobilūs – kad saugiai įsitaisytų kokiame nors sluoksnyje. Tačiau įsivaizduojama situacija būtų labai jau neužilgo, todėl pažiūrėkim, ką tie objektai kalba dabar mąstant dabarties sąmone.

 

Iš viso pristatomi keturi objektai: „Kolona“ – sudaryta iš dalies vamzdžio ir apversto, kapiteliu virtusio bidono, „Puokštė“ – iš tarybinės ketinės labai dekoratyvios ir iki skausmo atpažįstamos šiukšlių dėžės (panašios į vazą), kuri yra pamauta ant sulinkusių (spėju) bėgių, „Sukabinti lakštai“ – iš armatūros strypų su priveržtais apvaliais lakštais (ko gero irgi po kokio nors nemeninio darbo atlikusios dalys) ir „Spygliuotas“ – vėl bėgiai (?) ir pramoninio pjaustymo likučiai (?).

 

Visi objektui konstruoti naudoti dalykai turi ankstesnį gyvenimą, kaip dabar mėgstama sakyti – kontekstą. Tik dalies jų praeitis kultūrinė, kitų – pramoninė. Taip, manau, jei plačiau žiūrėtume, bidonas ir šiukšlių vaza priklauso kultūrai – gyvenimo kultūrai, nes juk ir tualeto forma gali atspindėti tam tikrą mentalitetą. Tai yra plačiau aprašęs ir su šalių filosofijų pobūdžiais susiejęs filosofas Slavojus Žižekas. Pramoninės kilmės detalės yra fragmentuotos ir labiau nurodo į veiksmą, nei į situaciją. O tai, kas sukonstruota, jau be jokios abejonės vėl veda mus į kultūrą, ir šį kartą jau į tą aiškiai suprantamą. Štai „Kolona“ pirštu moja į senovės Graikiją. Įdomu būtų kada sustatyti visą Urbanavičiaus kolonadą, nes kolonų jo kūryboje būta ir anksčiau: padarytų liejant betoną padangose, aliuminio statinėse, iš medžio kamieno, geležinių strypų etc. ir visuomet su kapiteliais. Išeitų toks industrinis graikų orderio analogas. Tik aukso pjūvis jau gerokai pasikeitęs ir nepasakokite man apie „amžinas vertybes“, patys graikai šventai tikėjo, kad pastovumą įtvirtina ne kas kita, o kaita. Koks gyvenimas, tokios ir kolonos, o ką supras ateities kasinėtojai, tai gal ne taip ir svarbu, man dabar daug svarbiau sugalvoti – ką reikėtų veikti, kai tas buvimas planetoje toks trumpas ir toks neaiškus.

 

Paroda veikė iki birželio 23 d.

„Lietuvos aido“ galerija (Žemaitijos g. 11, Vilnius)

Dirba antradienį–penktadienį 12–18 val., šeštadienį 12–16 val.


„7 meno dienos“ Nr.25 (947), 2011-06-24

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti