Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Be veikėjų


Ugniaus Gelgudos paroda „Kriminaliniai peizažai“ galerijoje „Vartai“


Eglė Juocevičiūtė

Share |
Ugnius Gelguda. Iš „Kriminalinių peizažų“ serijos „Gyvenimą nuo mirties skyrė trys sekundės“. 2011 m.
Tokį tirštą mišką, kokį galima pamatyti Ugniaus Gelgudos fotografijoje „Byloje artėja atomazga”, pastarąjį kartą mačiau ant galerijos sienos 2007 metais, kai parodoje „1907:2007. Privatūs pokalbiai“ („Vartai“) buvo eksponuojamos fotografijos iš Artūro Railos projekto „Žemės galia“.

Žalumos sodrumas ir įsiurbiantis fotografijos dydis, – tai „Byloje artėja atomazga“ priminė „Žemės galią“. Tačiau panašumas tuo ir baigiasi. Railos projekto fotografijos – etnokultūriniai ženklynai, energiškai stipriai įvaizdinantys energinius centrus. Fotografija turi perteikti krūvį, juntamą ypatingoje fotografuojamoje vietoje. „Kriminaliniuose peizažuose“, kurių dalis yra „Byloje artėja atomazga“, Gelguda kūrė antiženklynus, vaizdus apie nieką. Peizažus, kurie savaime nėra intriguojantys objektai, o plyti kaip scenografija veiksmui. Tačiau veiksmo ir veikėjų nėra.

 

Ar scenografija gali būti neženkliška? Kas lieka iš scenovaizdžio, pašalinus visas konteksto nuorodas? Gryna erdvė. Šviesos ir šešėlio, arba, „Kriminalinių peizažų“ atveju, ūkanų ir prietemos plokštumų formuojama atmosfera. Šalia ūkanų ir prietemos „Kaimo naktys virto košmaru“ dar atsiranda rūkas, o „Bandė vairuoti miegodamas“, „Užsilikusi petarda tapo nelaimės priežastimi“, „Liepsnojanti pernykštė žolė vos nesudegino sodybų“ – dūmai. Šios netvarios materijos fotografijose-scenovaizdžiuose tvyro nuolatos arba tol, kol jas išsklaidys įėjusysis.

 

Jei fotografijoje yra užfiksuotų žmonių, jie nieko neveikia, o kažko laukia. Arba pozuoja. Įkūnija butaforines figūras konkrečiame scenovaizdyje. Veikėjai veikia nebent „Užsilikusioje petardoje“. Bet ir čia, monumentalūs kaip olimpinį deglą uždegantys graikai, jie laukia, kas bus, kai įsiliepsnos simbolinė ugnis.

 

Ir ko jie laukia? Juk pagal spaudos logiką, vieta fotografuojama po to, kai kas nors joje įvyksta, o ne prieš tai. O gal Gelguda, perėmęs mirties vietos fiksavimo strategiją iš spaudos, nufotografuoja vietas, kur (dar) nieko neįvyko ir sukuria „Iš šitos vietos nieko gera nelauk“ pranašystę? Šiuokart amputuotas pagrindinis personažas – koks nors negyvėlis – net ir tįsodamas pakrūmėj tinkamai vaidintų savo vaidmenį: poza ir kraujo klanu pasakodamas, kas nutiko ir kad nutiko. Dabar gi žinome vietą ir numanome įvykį, bet koks jų ryšys laike nuspręsti nebūtina.

Neseniai teatre, stebint naująją „Antigonės“ versiją, man pasakė, jog tragedija nuo dramos skiriasi tuo, kad dramoje kas nors tikisi ką nors pakeisti, o tragedijoje vilties neturi būti. Gelguda, suteikdamas fotografijoms kriminalinius pavadinimus, tarsi nepalieka vilties šioms nufotografuotoms niekuo nekaltoms vietoms. Ūkanų ir prietemos atmosfera, kaip „Kriminalinių peizažų“ kataloge puikiai išsireiškė Agnė Narušytė, paimta iš tų dienų, „kai skundžiamasi gyvenimu“. Tik Zalcburge viskas vis tiek atrodo geriau ir mieliau. Keliose fotografijose žvelgiama iš miško į namus. Tas žvilgsnis, niūrus ir kraupus, veda žiūrovą į miškinio stebėtojo poziciją, galbūt kažką „išstebėjęs” išbėgs iš miško, namuose padarys kažką blogo ir grįš pasislėpti eglyne.

 

„Kriminalinių peizažų“ scenovaizdiškumas pasirodo tik perskaičius intriguojantį pavadinimą. Be pavadinimo, kai nebelieka net menkos pagalbos žvilgsniui, atmosfera nieko nebereiškia. Žmonės nebe tiek laukia, kiek tiesiog stebi (nes ir jų žvilgsniui niekas nepadeda). Tiesus horizontas, jokių ryškių kontrastų, o jei kas nors ryškiau ir išsiskiria, kaip „Paklydėlius baudė sniegas ir šaltis“, kontrastas neišryškina nieko įdomaus.

 

Nieko įdomaus neturėtų būti ir Ševčenkos loftų išorėje apgailėtiną „lapkričio“ dieną. Tokią, kurios metu į loftų teritoriją įvažiavo kamera ant gervės videodarbe „Rojaus medis“. Atkartodamas Jono Meko 1990-ųjų lapkritį nufilmuotą pasivaikščiojimą („A Walk“) po „Wooster“ gatvę Niujorko SoHo rajone, Gelguda važinėja po vilnietišką loftų zoną. Gelguda paneigia tai, kad Mekas dirbo visą savo kūrybinį gyvenimą – su mėgėjiška kamera rankoje. Iš ant gervės užkeltos kameros gautas vaizdas plaukia kaip gražiausioje pasakoje. Turiu omenyje, be tokios kameros niekada nepamatytum Ševčenkos loftų taip lengvai sklendžiančių pro šalį, ordinarūs būdai judėti – eiti ir važiuoti mašina arba dviračiu – pateikia ordinarų vaizdą: aukščiau dviejų metrų nepakilsi, eidamas ir mindamas pedalus krypuosi ir žvilgčiosi į žemę, mašinos langas ribos žvilgsnio plotą. O žvilgsnis nuo gervės... Tik nežinia, kiek to vaizdo malonumui įtakos turi paprastam mirtingajam nepasiekiami žiūros taškai, o kiek tai, kad tuos žiūros taškus nusavino daug pinigų tokiai technikai turintis komercinis kinas. Ausis „masažuoja“ vyro žemo balso obertonai, kai iš kolonėlės sklinda rinktinės citatos iš „Pasivaikščiojimo“. Formos malonumas nepalieka kitos išeities, kaip tik sėdėti ir vis iš naujo žiūrėti „Rojaus medį“.

 

Bežiūrint ryškėja turinio malonumas iš pirmo žvilgsnio niūriausioje pasaulyje medžiagoje. Mekas savo videodarbe vaikšto po Mačiūno atrastas ir apgyvendintas vietas, kurios iš apleistos industrijos gana greitai tapo prestižine Niujorko zona. Vaikščiodamas pasakoja istorijas apie keistus žmones, kurie nieko nedirbo arba norėjo sužinoti, kas kelio gale, kartkartėmis prisimena, kaip tos gatvės atrodė tada. „Rojaus medyje“ Gelguda ištraukė tų prisiminimų rinkinėlį, kurio pagrindine ašimi tapo Meko ir Mačiūno neleistinai pasodinti medeliai prie „Wooster“ gatvės 80 namo. Kažkieno išmesti, jų iš naujo pasodinti, policininkų nežinia kodėl neišrauti, jau 1990 metais išaugę į didelius medžius. Pavadinti „Rojaus medžiais“.

 

Tas užaugęs medis jungia tada ir dabar, parodo, kaip seniai visa tai prasidėjo. Kai Gelgudos videodarbe ištariama frazė apie medį, kamera kaip tik slenka pro sovietinės gerovės laikus menančias egles. Jos irgi jungia tada ir dabar, tik niekam čia tada nerūpi, niekas nežino, kas tas egles sodino. Čia svarbu dabar, o svarbiausia paskui. „Anksčiau nežinojau nė vienos iš šių gatvių. Dabar šios gatvės ir jų purvas įaugęs į mane“, – sako balsas iš kolonėlės. Gelgudos parodos spaudos pranešimo formuluotė pilkų pastatų ir naujakurių vilčių supynimą šiame videodarbe priminė filmą „Čeriomuškos“, kurio ištrauka buvo rodoma parodoje „Šaltojo karo modernizmas. Menas ir dizainas: 1945-1970“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Ten naujakuriai naujutėlaitėse „chruščiovkose“ šoka ir dainuoja pagal Šostakovičiaus muziką. O Gelgudos filme ir vėl nėra personažų, tik scenografija. Ta scenografija, kuri kol kas svarbiausia ir kūrybinių industrijų bei meno inkubatorių apologetams. Lyg pastatai patys implikuotų laimingą pabaigą, tokią, kai videofilmo pabaigoje kamera pasineria į pilką, bet šviesų dangų.

 

Dvi scenografijos, be teksto beveik nieko nereiškiančios. Vienas tekstas nepalieka jokios vilties, kitas – orą prisotina vilties. Elegantiški pjūviai per meno kūrimo kelią – kas ir kaip (vizualiai bei verbaliai)? Įdomiausia tai, kad kombinacijų begalė.

 

Paroda veikia iki liepos 2 d.

Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)

Dirba antradienį–penktadienį 12–18 val., šeštadienį 12–16 val.


„7 meno dienos“ Nr.25 (947), 2011-06-24

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti