Gegužės 31 d. prasidėjęs penkioliktasis Vilniaus festivalis savo apimtimi ir atlikėjų skaičiumi dėl visiems kultūros žmonėms puikiai žinomų priežasčių yra gerokai sumažėjęs. Šiemet jame numatyti septyni koncertai, įvyksiantys per dvi savaites. Taigi festivalis susitraukė. Tačiau apgailestaudami dėl šio sumažėjimo negalime pasakyti, kad smunka jo meninis lygis – festivalis toliau laiko aukštai iškeltą kokybės kartelę. Tai parodė jau įvykę koncertai.

„Nuo pat pirmojo festivalio siekiame kurti šventę, kuri sujudintų, galbūt net priblokštų, būtų netikėta ir atlieptų žodžio „festivus“ prasmę bei esmę“, – sakė Vilniaus festivalio meno vadovas Gintautas Kėvišas. Stebiu ir recenzuoju šį festivalį nuo pat pirmųjų jo gyvavimo metų, tad galiu drąsiai paliudyti, jog tai ne tušti žodžiai. Per keturiolika įvykusių festivalių atmintyje susikaupė gausybė nepamirštamų įspūdžių ir išties gilių meninių išgyvenimų. Nevedžiau statistikos, bet spėju, kad festivalis surengė apie pusantro šimto, o gal ir daugiau koncertų, parodė nemažai ryškių scenos veikalų. Galbūt svarbiau už skaičius yra tai, jog festivalyje apsilankė daugybė įžymiausių pasaulio muzikantų: jie grojo, dirigavo, dainavo, bendravo su Lietuvos melomanais. Visų neišvardysi, paminėsiu bent kelis – Yehudi Menuhinas, Mstislavas Rostropovičius, Riccardo Muti, Krzysztofas Pendereckis, Valerijus Gergijevas, Gidonas Kremeris, Violeta Urmana, Davidas Geringas, Grigorijus Sokolovas ir kt. Itin veržliai savo kelią pradėjęs Vilniaus festivalis dar 1999 m. tapo Europos festivalių asociacijos tikruoju nariu.

Jau įpusėjęs penkioliktasis Vilniaus festivalis, greta savų tradicijų, kurių esmė – ryškių pasaulio ir Lietuvos muzikantų atliekama muzika, pasiūlė naujovių. Šįsyk didelis dėmesys skiriamas šiuolaikinei XX ir XXI amžių muzikai. Negalėčiau sakyti, kad dabarties muzika visai neskambėjo ankstesniuose festivaliuose, buvo net ir specialių užsakymų kompozitoriams. Tačiau šiemet naujoji muzika įtraukta į kone visas programas, o kai kuriuose koncertuose ji sudarys ir visą programą.

Tad kokie pirmieji įspūdžiai? Norisi pasidalyti mintimis apie pirmuosius tris Nacionalinėje filharmonijoje įvykusius koncertus.

Pagal nusistovėjusią tradiciją festivalį pradėjo simfoninis orkestras. Šįkart (gegužės 31 d.) tai buvo Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas Valstybinis simfoninis orkestras, Vilniaus festivalyje pasirodantis po ilgos pertraukos. Koncerto solistas – pasaulio smuikininkų elitui priskiriamas Vadimas Repinas. Vakaro programą sudarė Vytauto Bacevičiaus, Edouardo Lalo ir Sergejaus Rachmaninovo kūriniai.

Minėtai XX a. naujajai muzikai atstovavo V. Bacevičiaus „Elektrinė poema“, kuria koncertas pradėtas. Pasakyčiau, pradėtas labai garsiai, šiurkščiai ir triukšmingai, – tokia šio opuso pirmoji padala, kurioje orkestras įkyriai „brūžina“ gana nuobodaus ritmo masyvius klasterius. Vėliau – šiek tiek atokvėpio, kol vėl grįžta triukšmas ir agresija.

Šis 1932 m. sukurtas opusas įėjo į mūsų muzikos istoriją kaip vadinamojo mašinizmo estetikos bene vienintelis pavyzdys. V. Bacevičius siekė perteikti elektros amžiaus dvasią, tačiau kartu ir žmogaus dvasios kismą: „Mašinizmą čia reikia suprasti ne tik kaip išorinį mūsų gyvenimo reiškinį, bet ir kaip vidinį jo elementą“, – aiškino autorius. Dabar išgyvename „naujojo mašinizmo“ laikus, tad ši legendomis apipinta poema tampa aktuali. Kita vertus, festivalio publika turėjo progos sužinoti, kad tarpukario Lietuvoje buvo kuriama ir moderni, netgi avangardinė muzika.

Po V. Bacevičiaus reikėjo staigiai „persijungti“ į kitą bangą, grįžti į XIX šimtmetį, kai koncertų scenose karaliavo muzikantai virtuozai, jaudinantys publiką jausmingai ir virtuoziškai atliekamomis poemomis, siuitomis, fantazijomis... Prie tokių kūrinių priskirčiau E. Lalo „Ispaniškąją simfoniją“, kurios ispaniškas koloritas su gausiomis folklorinėmis melodijomis iki šiol kaitina atsiminimus. O jei dar groja tokio rango virtuozas kaip V. Repinas – klausymosi malonumas garantuotas. Savo partiją jis atliko išties pasigėrėtinai: sudėtingus virtuozinius triukus įveikė lengvai, natūraliai, be menkiausių išorinių efektų, jausmingiems ir dramatiškiems kūrinio momentams suteikė reikiamo spontaniškumo, užmojo ir gilaus jausmo, o žavios šokių temos tryško elegancija. Pritarti solistui nebuvo paprasta, vis dėlto orkestro partija taip pat reikalavo visiškos muzikavimo laisvės ir maksimalaus susigrojimo su solistu; to, tiesą sakant, pasigedau.

Užtat po pertraukos atlikęs S. Rachmaninovo simfoniją Nr. 1 d-moll orkestras atskleidė savo stipriąją pusę: veržlų ir pakilų muzikavimą, kuris atitiko šią emocijų prisodrintą muziką. Visi orkestro artistai grojo atsidavę, susikaupę, paklusdami ekspresyviems G. Rinkevičiaus mostams.

Vis dėlto didžiausia orkestrinio grojimo kulminacija buvo pasiekta bisui atliktoje populiariojoje Jules´io Massenet „Meditacijoje“ iš operos „Thaïs“, kai pasigirdo tyli ir išraiškinga smuikų melodija, užpildanti salės skliautus.

Birželio 2 d. koncertavo gerai pažįstamas violončelininkas, dabar ir dirigentas, Davidas Geringas ir pianistas Ianas Fountainas (Jungtinė Karalystė). Ansamblis pateikė romantišką programą, sudarytą iš Fryderyko Chopino ir Edvardo Griego kūrinių. Aktualiajai naujausiai muzikai atstovavo šiuo metu Belgijoje įsikūrusio Vykinto Bal...