Regina Urbonienė: Esate kilęs iš nedidelio provincijos kaimelio. Kada ir kaip pajutote trauką menui, kas Jus paskatino tapti dailininku?

Atsakydamas galėčiau remtis savo tėvo žodžiais, kuriuos dar atsimenu. Jis pasakodavo nusprendęs, kad iš to Stasio kas nors išaugs, nes jau vaikystėje važiuodamas per mišką žiūrėdavau į medžius, į šakas visiškai kitaip – stebėdamas, sustodamas, įsižiūrėdamas.

O viskas prasidėjo mokykloje, kai mokytojas pastebėjo, kad man sekasi piešti ir draugai pradėjo prašyti pagalbos. Paskui buvo Panevėžio mokykla, ir jos dėstytojas patarė važiuot į Kauną mokytis, į taikomosios dailės technikumą. Ketveriems metams išvažiavau į Kauną, į Odos apipavidalinimo skyrių. Iš pradžių mano supratimas apie meną dar buvo miglotas. Tada, socializmo laikais, rodės, visa kultūra rėmėsi liaudies ornamento perkūrimu, bet man atrodė, kad čia yra dar ne visai tai. Ir tik vėliau, kai toks dėstytojas Jovaiša, baigęs Talino taikomosios dailės institutą, priėjęs brūkštelėjo per puslapį liniją, iš to brūkštelėjimo supratau, kas yra menas. Iki šiol tai atsimenu. Vėliau pajutau, kad Kauno man neužtenka, reikia vykti į Vilnių. Vilniaus dailės institute buvo Pedagogikos katedra. Joje dėstė įdomesni dėstytojai – Rimtautas Gibavičius, Jonas Švažas. Joje buvo supažindinama su tapyba ir grafika, keramika, šiek tiek su skulptūra ir šriftu. Kai „tikroji tapyba“ studijavo spalvą, klasikinį pastatymą ar gilinosi į erdvės problemas, mes daugiau dėmesio skyrėme kompozicijai, fantazijai. Švažas juto, kad kompozicijos pamokos man įdomiausios ir gerai pavyksta. Labiau nei tie pastatymai, kuriuos tobulindavome valandų valandas ir „užkankindavome“. Studijavau lyg ir tapybą, ir diplominis buvo tapyba. Bet studijų metais dažnai bėgiojau į grafikos dirbtuves, todėl daugelis manė, kad studijuoju grafiką. Tad lyg baigiau dvi specialybes. Buvo sukurti du tapybos darbai (mano diplominis) ir keli laisvi darbeliai – ekslibrisai. Darbai linko į savotišką siurrealizmą, visi truputį to baiminosi, bet viskas baigėsi gerai.

Baigęs Dailės institutą, dažnai klausdavau tėvų, kaip jie įsivaizduoja, koks turi būti menas? Tėvas atsakydavo, kad viskas turi atrodyti kaip tikra, tada yra gražu. Ir aš sumaniau jiems padėkoti, atsilyginti už suteiktą galimybę studijuoti. Pagal fotografiją nutapiau paveikslą, kuriame mama su seserim Elžbieta sėdi pavėsyje (jis buvo eksponuotas respublikinėje portreto parodoje), kitą – Petras ir Napalys žiūri pro langą ir dar – tėvo portretą žiemos fone. Tas triptikas ir dabar yra pas mane, išskyrus pirmąją dalį, ji saugoma Lietuvos dailės muziejuje. Su šiais paveikslais pajutau, kad mane traukia fotografinis realizmas. Vėliau sukūriau „Atsisveikinimą“ (arba „Šventę“), ir jis net pateko į parodą Maskvoje, buvo parodytas per centrinę televiziją. Tai toks optimistinis paveikslas.

Nebuvo tai mano kūrybos credo, bet jaučiausi einąs tapytojo keliu, tik staiga mane capt – pričiupo tarnyba sovietinėje armijoje. Nuvežė metams į Kaliningradą. O tada, kai žmogus esi už tvoros, atsiranda toks nusivylimas, pesimizmas, metaforika. Turi būti mandagus, nesipriešinti. Ir tas amžinas nutylėjimas... Kitaip būtum prispaustas prie žemės ir sutraiškytas. Dar vienas savotiškas universitetas – nutylėti...

Kai studijavau Dailės institute, nesėdėdavau kaip kiti kavinėse, o vis paišiau ar kokį ekslibrisą raižiau. Sukūriau ekslibrisų Vilniaus universitetui, atsirado susidomėjimas jais ir mažytė viltis, kad gal mano darbelis išeis į pasaulį. Man pradėjo rašyti kolekcionieriai iš Lenkijos, Skandinavijos. Ir iš pradžių ekslibrisus buvo galima laiške siųsti. Vėliau tik pradėta tuos laiškus skaityti, tikrinti, ir ekslibrisai nebenueidavo. O iš pradžių jie iškeliaudavo lengvai, lyg atvirukai. Tada lietuvių ekslibrisai ir sužibėjo: Kisarauskas, Kmieliauskas, Didelytė, Repšys – jų buvo kokie penki ar šeši, grupelė, kuri dalyvaudavo parodose be Maskvos palaiminimo.

R. U.: Jūsų kūrybos pradžioje daug užslėpto „homo sovieticus“ nerimo, ilgesio, nusivylimo, noro pasipriešinti... Savo gyvenamąja vieta pasirinkote Lenkiją, kuriai teko mažiau suvaržymų. Kaip pasikeitė Jūsų pasaulėvaizdis, po Sovietų Sąjungos griuvimo atsivėrus sienoms? Kiek tai palietė Jūsų kūrybą, temas?

Kūryba keičiasi, dėstosi ne pagal kasdienius įvykius ar televizijos žinių temas. Ji gali reaguoti į tam tikrus įvykius ir egzistuoti nepriklausomai. Žinoma, esu paskyręs dalį kūrybos kasdienybei atspindėti. Tuo metu, kai atvykau į Lenkiją, buvo galimybė bendradarbiauti su tokiu žurnalu „Literatūra“, paskui „Politika“. Juose vieną kartą per savaitę būdavo paliktas plotas mano piešiniams, ir vadinosi tai „poetinis pilkos dienos komentaras“. Tie piešiniai nebuvo kurti pagal užsakymą, juose buvo tam tikros ironijos, satyros. Pavyzdžiui, kiaulė nusižudo prie mėsos parduotuvės, o visi žmonės džiaugiasi, nes bus mėsos. O tuomet dar buvo ir kortelės maistui, ir būdavo, kad tik pirmieji dešimt gauna tos mėsos. Vieną sykį teko stovėti ir man visą naktį, nes augo trys vaikai. Ir tai tapo man savotišku teatriniu performansu: praleisti visą naktį eilėje, stebėti tuos žmones, jų veidus, reakcijas. Tuomet Lenkijoje buvo išties sunku, vykdavo streikai, parduotuvėse nieko nebuvo, ir kortelės – viskam. Dabar kortelės jau istorija. O grafikos darbuose ar, pavyzdžiui, iliustracijose – daugiau pasakiškumo nei kasdieninio gyvenimo. Kasdienybė labiau tinka piešiniams. Plakatas taip pat turi savo specifiką, priklauso nuo temos, pavyzdžiui: teatras, kinas, festivalis. Temą reikia atskleisti taupiai, koncentruotai. Dažnai laukdamas autobuso stebėdavau skelbimų stulpus gatvėje. Mačiau, kad lenkų plakatai drąsūs, įdomūs, kartais juose – šokiruojanti mintis, bet tai tinka gatvės menui. Man tai artima. Pamažu atsirado vienas kitas užsakovas, paskui pasipylė jų gausybė, ir per tuos metus sukurta gal apie 250 plakatų. Pradžioje pieši, paskui spausdinama, ir po kokios savaitės plakatas jau kabo gatvėje. Tai buvo greičiausiai pamatomas ir įvertinamas žanras. Buvo toks laikraštis „Życze Warszawy“, jis kas mėnesį rengė geriausio kūrinio konkursus. Ir paskui pamatai, kad vieną kartą esi tarp tų trijų geriausių, kitą mėnesį vėl, ir straipsniuose pasirodydavo: „Stasys – pirmas“, „Stasys – antras“. Tai išpopuliarino mano vardą. Ir plakatai, ir knygos vaikams.

R. U.: Kaip gimsta Jūsų kūrinių idėjos, metaforiški įvaizdžiai? Kiek tai veikia literatūra, muzika, dailė?

Visą laiką keliaudamas, būdamas naujose parodose ar spektakliuose, stebiu viską. Visur vaikštau su mažyte knygute, kurioje kaip dienoraštyje lieka mano reakcija. O kartais gretinant kyla naujų sumanymų. Galiu ir nerealizuoti spektaklio ar paveikslo, o tik paprasčiausiai stebėti tai, kas gyvenime man duota šią akimirką, šią minutę, šią savaitę. Daug keliauju, bet niekad kelionės nebūna tuščios, turistinės. Dažnai išsiruošiu kelionėn ir jaučiu, kad prasideda naujas etapas. Pavyzdžiui, sėdint lėktuve kartais ateina daug netikėtų minčių. Atrodo, kad nepriklausai jokiam kraštui ir esi nežinia kur lekiantis dangaus paukštis. Ieškant plakatui minties (o plakate ji ypač svarbi), sėdėti prie stalo nėra jokios naudos. O skrendant lėktuvu dažnai mintis pati išsigrynina. Ir būni laimingas, ir tada galvoji, kad laikas nėra prarastas.

R. U.: Jūs seniai domitės fotografija. Ankstyvos Jūsų nuotraukos sukurtos fiksuojant natūrą, vėlyvosiose juntama stipri režisūra. Ar ilgai ruošiatės, ar tai labiau spontaniško impulso rezultatas?

Ankstyvoje, Lepšių kaimo fotografijoje dažniausiai fotografuodavau tėvus, ir dažnai jie nežinodavo, kad tai darau. Dabar jos jau turi ir savotišką istorinę vertę: taip atrodė stalas, kiemas, dengtas šiaudais stogas (o vėliau jau šiferiu) – jaučiasi kaita. Dabartinė mano fotografija, aišku, režisūrinė. Turiu jai pasiruošti, paruošti eskizus ir rekvizitus, jei jie man reikalingi: dėžė ar lazda, kiti dirbtuvėje turimi daiktai. Kartais juos reikia sukurti. Visose nuotraukose – veidai su kaukėmis arba veido išvis nesimato. Vieni portretai su spindinčiomis akytėmis, žiūrinčiomis į tave, o kartais tų akių iš viso nėra, vien spalva. Svarbiausia, kad būtum laisvas ir truputėlį save cenzūruotum.

Milda Žvirblytė: Ankstyvosiose miniatiūrose į akis krinta keistas paros laikas – tarp dienos ir nakties, kai dangus jau tamsus, o ant žemės dar matyti šviesos šešėliai. Tai tas laikas, kai ima kilti migla. Į šią miglą gramzdinate savo personažus. Kas Jus veja į šį paros laiką?

Kai tarnavau kariuomenėje Kaliningrade, nutariau, kad mano kūrybos linija nesustos, kažką turėjau daryti, išgalvoti. Nutapiau pirmuosius mažyčius paveiksliukus aliejiniais dažais ant kareivio milinės antpečių drobelių. Paskui atradau juodą popierių. Kareiviai kariuomenėje fotografuodavosi atminimui, o nuo nuotraukų maišelių likdavo juodo popieriaus. Aš tą popierių susipjausčiau mažytėmis kortelėmis ir pradėjau ant jų tapyti akvarele ir guašu. Juodas fonas tapo tiesiog atradimu. Padengi jį dažais tirščiau – dangus prašvinta, palieji akvarelę – dangus tampa miglotas. Kartais nutapydavau obuoliuką ar kiaušinį, paukščio galvą ar žmogelį, dėžutę, namą, taką... Nuo šių paveiksliukų prasidėjo mano kelias į iliustraciją. Iliustracijas V. Žilinskaitės „Robotui ir peteliškei“ kūriau guašine tempera ant juodo popieriaus. Tas juodas popierius diktavo ir kūrinių laiką.

M. Ž:. Daugelis Jūsų kūrybos tyrinėtojų išskiria siurrealizmo apraiškas. Ar galėtumėte tai plačiau pakomentuoti?

Studijų metais informacijos apie tai, kas vyksta pasaulio mene, beveik nebuvo. Kokio nors studento tėvai grįždavo iš kelionės po pasaulį, atsinešdavo knygą. Knygą apie Salvadorą Dali pamačiau būtent taip. Buvo menas, kurio nežinojau, bet jaučiau, kad su tuo menu turiu bendrą kalbą, kad tas menas mane domina savotiška fantazijos puota. Ilgainiui susipažinau su Magritte’o, De Chirico kūryba. Bet galvojau – jie tai jie, o aš esu aš. Turėjau savo minčių – vieną daiktą rišau prie kito, taip surasdamas ryšį tarp skirtingų daiktų, tarp daikto ir gyvulio, žmogaus, paukščio. Surišdavau paveikslą į tam tikrą metaforinį ryšuliuką. 1976 metais vystėsi šis mąstymas, vėliau persikėlė iš ekslibrisų į miniatiūras, čia siurrealizmas atrodo savotiškai mažytėje popieriaus plokštumoje, tarsi vyktų fantazijos šokis. Vėliau ši tendencija išsiplėtojo knygose vaikams.

Fantazijos kelias prasidėjo nuo kaimo aplinkos, nuo joje pamatytų situacijų. Kaime gyveno du puspročiai – Petras ir Napalys. Jie nebuvo pavojingi, tik keisti, su fantazija. Situacija tokia: negrįžta katė, vienas iš jų sėdi ir verkia. Arba kita istorija. Turėjo vištą. Kartą višta padėjo kiaušinį, jie neranda, sėdi ir verkia. Tokios mažos bėdos. O paskui nudvėsė jų karvė. Prisiėdė žolės ir guli ta karvė pievoj kaip nerealus balionas. Gyvas siurrealizmas! Tėvas ateina su peiliu ir lupa odą. O aš fotografuoju: ir kraujas, ir šviesiai žalia žolė, ir kraujo balionas tame tuščiame lauke... Gyvenimas atnešė siužetą.

Atvažiavęs į Varšuvą pamačiau Buñuelio, Fellini filmus. Pagalvojau – štai kur begalinė fantazija! Čia ir klounai, ir raudonos nosys, ir persirengę popiežiai. Lenkijoje pamačiau Tadeušo Kantoro teatrą. Jo kuriamas pasaulis pasirodė man artimas – mediniai daiktai, aktoriai mažai kalba, labai paprasti judesiai, daug dainų, muzikos.

R. U.: Esate plačiai pripažintas, daug pasiekęs kūrėjas. Dažnai keliaujate, galite gyventi bet kurioje šalyje. Vis dėlto esate prisirišęs prie Rytų regiono. Kodėl renkatės šią pasaulio dalį ir nuolatos grįžtate į Lenkiją? O kokius planus siejate su Lietuva, ar neplanuojate sugrįžti?

Mintyse iš Lietuvos niekada ir neišvažiavau. Kalbos neužmiršau. Lietuvoje kartkartėmis pasirodau su parodomis. Grįžtu ir kaip svečias, pavyzdžiui, kaip filmo dailininka dalyvavau „Buzkaši: stepių daina“ premjeroje. Mano nuomone, nėra labai svarbu, kur gyveni. Svarbu kūrybingumas, naujos mintys, džiaugsmas, kad gali tai patirti. Na, o dėl Lietuvos meno, manau, būdamas toli, galiu jį kur kas objektyviau vertinti. Ir ne tik meną. Yra tokio ilgesio... O meilė... Šis žodis man atrodo per dažnai vartojamas. Man patinka rečiau vartojami žodžiai. Štai kodėl mėgdavau aplankyti Algirdą Steponavičių. Jis vartodavo tokius retus, ypatingus žodžius, kurie turėdavo gelmės, individualumo. Tą patį galiu pasakyti apie Juozą Miltinį – jo kalba buvo ypač originali. Yra toks filmukas apie mane „Svečiuose pas save“, kur aš lankausi Panevėžio krašte. Tame pavadinime daug telpa. O Lenkija? Nežinau, ar ten esu labai savas, aš net kalbos kaip reikiant neišmokau. O plastinė kalba yra tarptautinė, jos nereikia versti, svarbu, kokia jėga iš kūrinio spinduliuoja.

M. Ž.: Nuo 1980 m. gyvenate Varšuvoje. Sakykite, prašom, ką pasiėmėte su savimi iš čia į ten?

Lietuvos bibliotekose liko nemažai mano iliustruotų knygų. O jei kalbėsime metaforiškai, iš Lietuvos pasiėmiau lagaminą, kuriame – visi mano prisiminimai, nuotraukų negatyvai, pasaulėjauta. Daug metų žurnalui „Kultūros barai“ rašau savotiškus keliautojo dienoraščius. Ne kaip kritikas, menotyrininkas, o kaip dailininkas, kaip jautri siela vertinu tai, ką matau keliaudamas, – meną, tam tikrus faktus. Noriu dalintis su skaitytojais tuo, ką matau pasaulyje. Man neužtenka nupiešti ar nufotografuoti. Vienas japonas parašė: „Stasys yra Lietuvos žemė ir Varšuvos vėjas“. Šis pastebėjimas taikliai apibendrina mano kūrybą.

kalbino parodos kuratorės Regina Urbonienė, Milda Žvirblytė

Paroda veikia iki birželio 5 d.

NDG (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)

dirba antradienį, trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį 12–19 val.,

ketvirtadienį 13–20 val.,

sekmadienį 12–17 val.

Balandžio 23–24 d. NDG nedirbs.

„7 meno dienos“ Nr.16 (938), 2011-04-22