Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Valstybės himnas kitaip


Instaliacija „Tautiška giesmė“ LR Seimo II rūmų parodų galerijoje


Lijana Šatavičiūtė

Share |
Julius Žėkas, Žydrė Ridulytė, Algis Sakalauskas, Nauris Kalinauskas. „Tautinė giesmė“. 2010–2011 m. Astos Pakarklytės nuotrauka
Kovo 11-osios proga Seimo rūmų galerijoje buvo pristatyta autorių kolektyvo instaliacija „Tautiška giesmė“ (2010-2011) - tarpdalykinio meno kūrinys, sujungęs garso, vaizdo, kompiuterinių ir lazerių technologijų dėmenis.

Jį būtų galima apibūdinti kaip valstybės himną, išgirstą ir perteiktą kitaip, t.y. šiuolaikinio meno kalba, suderinusia mokslą su menininko fantazija, naujas technologijas su tradiciniu amatu. Kūrinio premjera įvyko vasario 16 proga Briuselyje, Europos Komisijos Prezidentinėje salėje, Lietuvos nepriklausomybės dienos minėjimo „Lietuviškoji tapatybė“ proga.

 

Ši Lietuvos himno interpretacija - kelerius metus trukusių eksperimentų vaisius. Autorius subūrė ir idėją brandino poetas ir menininkas Julius Žėkas, ją įkūnyti padėjo tekstilininkė Žydrė Ridulytė ir fizikas bei lazerių inžinierius Algis Sakalauskas. Nacionalinių vertybių aktualizavimo šaltiniu tapo 1898 m. Vinco Kudirkos sukurtas Lietuvos himnas. Sovietmečiu drausta ir tildyta „Tautiška giesmė“ buvo valstybingumo siekių simbolis sovietinę okupaciją išgyvenusioje šalyje. Deja, praslinkus dviem dešimtmečiams po nepriklausomybės atkūrimo atrodo, kad vėl reikia stiprinti istorinę atmintį, suteikti visuomenei pilietiškumo orientyrus. Politinis angažuotumas? Jei taip, tai politiškumas gerąja prasme, kai valstybės simbolis tampa kūrybinio įkvėpimo šaltiniu ir paskata ieškoti naujų perteikimo būdų.

 

Ąžuolinę koloną (dizaineris Nauris Kalinauskas) juosiantis žakardinis audinys - svarbiausias kūrinio komponentas, į jį krypsta žvilgsniai žiūrovų, klausiančių - kas tai? Atsakysime paprastai - spektrografijos būdu išanalizuoti ir vaizdu paversti 1988 m. Kauno valstybinio choro ir Lietuvos nacionalinio orkestro atlikto Lietuvos himno garsai. Vaivorykštiniame spalvų spektre raudona spalva žymi silpniausius, mėlyna - stipriausius garsus. Lazerio spindulys sukasi ratu, nušviesdamas išaustą juostą, žymėdamas būtent tą vietą, kuri skamba muzikos įraše.

 

Kodėl pasirinkta tekstilė? Dabartinis lietuvių tekstilės menas yra viena dinamiškiausiai besiplėtojančių kūrybos sričių, laužanti nusistovėjusias taisykles, perimanti kitų meno šakų raiškos galimybes. Joje tarsi eksperimentinėje laboratorijoje verda drąsios idėjos, neįprasti formos ir technologiniai ieškojimai, vyksta meno šakų suartėjimo procesai. Tekstilės specifika čia pinasi su visam šiuolaikiniam menui būdingais raiškos elementais. Kita vertus, audinio-tinklo struktūra tinka perteikti garso bangų schemą, nes metmenų ir ataudų sampynos - tarsi koordinačių sistema, kurioje galima atspindėti garsų vibracijos specifiką.

 

Tekstilę instaliacijoje gali suvokti ne tik kaip garso bangų vizualizaciją, bet ir kaip savarankišką estetinę visumą, kurioje raudonų, geltonų, mėlynų dėmių išdėstymas trūkinėjančio ritmo horizontale kuria dinamikos ir muzikinio plazdėjimo įspūdį, o jam būdinga vidinio jausmo tėkmė ir kulminacija. Žakardo technikos teikiamas spalvų plotų niuansavimas ir ryškio kaita nėra tik bedvasė spalvų spektro grandinė, greičiau, pulsuojanti žmogiškų jausmų amplitudė. Iš pradžių lyg ir pasigendi didesnio audinio formato - taip mus išlepino stambūs šiuolaikinių kūrinių masteliai ir išorinis efektingumas, bet „Tautiškos giesmės“ audinio dydį (0,72 x 3,14 m) lėmė AB „Audėjas“ kompiuterinių žakardinių staklių galimybės.

 

Šiandien sunku atsekti, kada mene atsirado muzikos garsų ir dailės atitikmenų paieškos. Jau XIX a. antroje pusėje Vakarų Europos mene susidomėta sinestezija – jutiminio suvokimo reiškiniu, aiškinančiu vienos rūšies pojūčių sukeltą kitos rūšies pojūčių iliuziją (garsas kelia spalvos, vaizdo, spalva - garso įspūdį). Meno šakų vienybė, manė sinestezijos teoretikai, glūdi visatos struktūroje, grįstoje „universaliais atitikmenimis“. Prancūzijoje plito vadinamasis audition colorie (pranc. spalvų girdėjimas) - spalvų paieškos muzikoje. Jau tada užsibrėžta panaikinti meno rūšių ribas: dailėje perteikti muziką, poeziją, o muzikoje - tapybą, literatūrą. XIX a. pabaigoje - XX a. būta ne vieno menininko, tarnavusio iškart kelioms mūzoms. Lietuviams tai pirmiausia Čiurlionis, kuris, kaip ir dažnas modernizmo atstovas, vaizdavo savo fantazijos pagimdytus muzikos garsų simbolinius vaizdus.

 

Tuo tarpu instaliacija „Tautiška giesmė“ - intelektualaus darbo vaisius, sukurtas bendradarbiaujant su mokslininkais, padėjusiais paversti nacionalinę vertybę šiuolaikiniu meno objektu. Tai ir įrodymas, kad menas ir mokslas - neatsiejami. Kitaip nei daugelis šiuolaikinio meno kūrinių, kuriuose muzika tik papildo arba sudaro foną dažniausia medijų priemonėmis sukurtam vaizdui, šioje instaliacijoje susiduriame su lygiaverčiais elementais, kurie išauga vienas iš kito ir visiškai nauja forma pratęsia ankstesnio idėją.

 

Instaliacija „Tautiška giesmė“ patvirtina, kad tradicinė kultūra nėra statiška sistema, kad istorinę atmintį ir tautinį tapatumą galima palaikyti ir inovatyviais kūriniais. Paskutiniai „Tautiškos giesmės“ akordai „Vardan tos Lietuvos / Vienybė težydi“, atskleidžia dar vieną instaliacijos prasminį klodą - ne tik tėvynės meilės, bet ir komunikavimo, menininkų pastangų vienybės ir kultūrinio bendrumo jausmą.

 

Instaliacija rodyta iki kovo 20 d.

 

Gegužės 12-27 d. ją bus galima apžiūrėti Energetikos ir technikos muziejuje, parodoje „Keliaujančios raidės“.


„7 meno dienos“ Nr.12 (934), 2011-03-25

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

Mūza, 2011-03-28 20:53

šiaip tai atrodo kaip paprasta muzikinė dėžutė, tik šiek tiek sumoderninta

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti