Didžiąją parodos dalį sudaro fotografijos - eksponuojama daugiau nei keturiasdešimt spalvotų nuotraukų iš skirtingų ciklų. Parodoje taip pat galima apžiūrėti ir savitus meninius objektus - iš vandens ištrauktas knygas, kurios, praradusios savo pirminę paskirtį, virto netikėtų formų „skulptūromis“. Be to, keletas fotografijų eksponuojamos ne įprastai atspaustos, o šviesdėžėse. Kūrybos formų įvairovė, atrodytų, yra nuoroda į eksponuojamų darbų šiuolaikiškumą. Tačiau Florescu fotografijos, kaip ir kiti parodos eksponatai, ne kreipia žiūrovo dėmesį į šiuolaikinės kultūros refleksiją ar jos interpretacijas, o teigia romantinį požiūrį į kūrybą ir pasaulį.

Italų menininkė nuotraukose įamžino knygas, panardintas į vandenį. Pro raibuliuojantį ar visiškai ramų, skaidrų ar dumblėtą vandenį autorė žvelgia į pačius įvairiausius literatūros veikalus - nuo Mao Zedongo „Raudonosios knygos“ iki Williamo Shakespeare'o „Audros“. Vanduo bei jūros dugno spalvos suteikia fotografijoms estetinio patrauklumo ir perteikia knygų turinį atitinkančias nuotaikas. Tačiau svarbiausias atskirų kūrinių, kaip ir visos parodos, žiūrovui perteikiamas pranešimas išlieka tas pats. Panardindama žymius literatūros kūrinius į vandenį, autorė tartum teigia, kad genialios kūrybos, kaip ir jos žymimų žmonijos likimo posūkių, ištakos yra iracionalumas. Atrodytų, nesugretinami, skirtingų laikotarpių, pasaulėžiūros ir autorių kūriniai Florescu darbuose „panyra“ į belaikį, su jokiomis konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis nesusijusį kūrybos šaltinį, kurio vaizdine metafora tampa viena iš gamtos stichijų.

Tokio italų menininkės darbų kuriamo įspūdžio nepadeda paįvairinti ir parodos anotacijoje siūlomos miglotos interpretacijos. Galbūt ją perskaitęs žiūrovas pastebės, kad „ramus ar vibruojantis vanduo visada lyg veidrodis atspindi daugybę minčių ir posakių“; gal pagalvos, jog stebi „knygos krikšto vaizdus“ arba „klausosi gulbės giesmės žanrui, kuriam skaitmeninėje epochoje lemta išnykti“. Tačiau tokias mintis provokuoja parodą lydintis tekstas, o ne patys kūriniai. Net su konkrečiais įvykiais ar asmeniniu autorės gyvenimu susiję darbai atrodo atitrūkę nuo mums pažįstamos tikrovės. Iš Florescu gimtinės kilusių rašytojų kūrinių sąsajas su konkrečiu kultūriniu kontekstu ar nuniokoto Bukarešto atvaizdų asociacijas su skaudžia tikro gyvenimo patirtimi sušvelnina ir į vaizdinių metaforų gelmę nugramzdina fotografijose matomas vanduo. Gal kaip tik dėl tokio apibendrinančio fotografės žvilgsnio į jos kūrinių ekspoziciją iš pažiūros darniai įsilieja ir M.K. Čiurlioniui skirta fotografijų serija „Čiurlionis. Ezoterinė kelionė. 1875 m. - 1911 m.“ bei šviesdėžė pavadinimu „Simfonija tolimam kraštui“. Žymiojo lietuvių kompozitoriaus ir dailininko vardas italų menininkės parodoje be vargo įrašomas šalia kitų didžiųjų pasaulio menininkų.

Tačiau tampa akivaizdu, kad Florescu darbų prasmę kuria ne tiek originalus autorės braižas ar konceptualūs sprendimai, kiek italų menininkės fotografijose įamžintos knygos ir su jomis susiję platūs kultūriniai bei istoriniai kontekstai. Šia prasme Florescu darbai tikrai yra „intelektualūs“ ar, tiksliau tariant - skirti intelektualiam žiūrovui. Parodos lankytojas, norėdamas gerai suprasti fotografijas, turi žinoti panardintuosius literatūros veikalus. O medžiagos pasirinkimas grindžiamas gana paprasta ir kaskart panašią prasmę kuriančia formule: estetiškai patrauklios spalvotos fotografijos ir jose įamžintų garsių literatūros kūrinių žavesys leidžia žiūrovui pajusti, regis, laikui nepavaldaus meno genialumo ir beasmenio, amžino gamtos gyvybingumo dvelksmą. Tokie Florescu darbai atrodo ir meniški, t.y. gražūs, ir kartu intelektualūs. Vis dėlto kai fotografijoje matomas paprasčiausias turistinis vadovas po Romą, tokia kūrybinė taktika tampa neveiksminga. Žinoma, gidą po Romos miestą užfiksavusi fotografija - tai savotiška „duoklė“ Kauno žiūrovui ar, kaip rašoma parodos anotacijoje, „jungiamojo elemento su Italija simbolis“. Tačiau ji parodo, kokie paprasti ir mažai varijuojantys yra kūrybiniai menininkės sprendimai.

Parodą verta aplankyti tiems, kurie nori dar kartą paklajoti po gerai pažįstamas ir romantiškas gana tradicinio fotografijos meno gelmes, bet čia bus sunku įžvelgti nuorodas, kreipiančias į šiuolaikinės kultūros teritorijas, kurias kasdien tenka žymėti vis iš naujo.

Paroda veikia iki kovo 13 d.

Mykolo Žilinsko dailės galerija (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas) dirba antradienį-sekmadienį 11-17 val.

„7 meno dienos“ Nr.9 (931), 2011-03-04