Rutinos gedimai ir taisymai
Taaniel Raudsepp, Sigrid Viir. Instaliacijos „Dar vienas koridorius“ fragmentas. 2011 m. Šiuo metu ŠMC vyksta dvi parodos: individuali Carsten Nicolai „Pionier“ ir drauge su Estijos Šiuolaikinio meno centru organizuota „If it's Part Broke, Half Fix it“ („Jei pusiau sugedo, iš dalies sutaisyk“).
Parodos labai skirtingos, bet šis kontrastas tik išryškina pagrindinius jų bruožus. Šalia Carsten Nicolai, „If it's Part Broke, Half Fix it“ atrodo itin sociali, gausi, o jos temos, glaudžiai susijusios su šiuolaikinės visuomenės problemomis, greta monumentalių Carsten Nicolai temų atrodo smulkios ir kasdieniškos.
Kūrinys, geriausiai išskleidžiantis platų parodos problemų lauką bei ryškius motyvus, mano manymu, yra Carinos Gunnars ir Annos...
|
Kaip jis mane...
Kai šitaip perrašiau Alfonso Andriuškevičiaus esė pavadinimą, supratau - kito jau nebus.
Kiek neramu, kad tame daugtaškyje nutykšta įtartina, mano ketinimams prieštaraujanti prasmė. Teisinuosi tuo, kad ir paties Andriuškevičiaus esė pavadinimas „Kaip jos mane...“ kreipia mintis nekultūrinių reikšmių link. Tačiau autorius jas nubraukia pirmuoju esė sakiniu: „Žinoma, kad knygos.“ Aš, deja, šitaip nusikratyti dviprasmybės negaliu. Kas iš to, jei pasakysiu: „Žinoma, kad Andriuškevičius“? Bus tik dar blogiau. Bet ką padarysi, nieko negaliu...
|
Intelekto raibuliai
Ileana Florescu. Iš serijos „Čiurlionis. Ezoterinė kelionė. 1875-1911 m.“ Italų menininkės Ileanos Florescu darbai apibūdinami „kaip labai intelektualūs ir meniški“. Tokia šios autorės kūrybos charakteristika baigiamas oficialus informacinis pranešimas, kviečiantis į parodą „Panardinta biblioteka. Simfonija tolimam kraštui“. Sąvokų „intelektualūs“ ir „meniški“ abstraktumas verčia pasidomėti, ką konkrečiai jos reiškia Florescu kūrybos kontekste.
Didžiąją parodos dalį sudaro fotografijos - eksponuojama daugiau nei keturiasdešimt spalvotų nuotraukų iš skirtingų ciklų. Parodoje taip pat galima apžiūrėti ir savitus meninius objektus - iš vandens ištrauktas knygas, kurios, praradusios savo pirminę paskirtį, virto netikėtų formų „skulptūromis“. Be to, keletas fotografijų eksponuojamos ne įprastai atspaustos, o šviesdėžėse. Kūrybos formų įvairovė, atrodytų, yra nuoroda į eksponuojamų darbų...
|
Apie vienos šalies ambasadą
Berlyno „Transmediale”. Atidarymo akimirka. J. Gröger nuotrauka.
Besidomintieji žino, kad iki 1997-ųjų festivalis „Transmediale“ ilgą laiką gyvavo kaip videomenui skirtas renginys ir vadinosi „Videofest“, vėliau, kai medijų meno sąvoka smarkiai išsiplėtė, pakeistas ir pavadinimas. Dabar, ko gero, tai tokio tipo festivalių lyderis Europoje.
Lankantis šių metų festivalyje, taip pat ir šalia vykusiame „Club Transmediale (CTM:Live?!)“, buvo galima pajusti šiokį tokį persisotinimo naujųjų medijų menu jausmą....
|
|