„Vabi Sabi Vasabi“. P. Valiskovos nuotr. Sakoma, kad svita suvaidina karalių. Tuomet Lietuvos teatras galėtų būti „apkaltintas“, kad suvaidina Beną Šarką. Savo kūryba išsiskiriantis menininkas dažnai mistifikuojamas, aplink jį kuriama kažkokia paslapties aura, beje, dažniausiai labai paprastais būdais, pavyzdžiui, tylint. Ant rankų pirštų galima suskaičiuoti apie jo kūrybą pasirodžiusias publikacijas. Tad ir pokalbį pradėjau (o vėliau supratau, kad geriau bus likti tik klausytoja) nuo klausimo, ar negaila, kad (tikriausiai) niekas neparašys ir apie naujausią kūrinį „Vabi Sabi Vasabi“?
Benas Šarka: Vadinasi, taip ir turi būti. Tikėtis, norėti, laukti, - tai atima mintis. Yra tylūs dalykai, yra žmonių, kurie daro dirbinius iš medžio, bet tyli, niekam nerodo. Vadinti tai galima kaip nori: jo laime, nelaime, liga, depresija... Jis kažkur pasislėpęs sėdi, skaptuoja, kitas ateis, pasakys, kad gražu, kad reiktų parodyti, o jam - nesvarbu, nereikia. (S. I: Vadinasi, svarbiausia - kūrybos procesas?) Aš net nežinau, kas...
[...] Žmonės šiais...
|