Lietuvos kompozitorių sąjungos istorija - tai naujosios lietuvių muzikos kūrybos istorija, paženklinta įvairiausių įvykių, reiškinių, procesų, kartais nepelnytai pranykusių užmarštyje arba reikšmingai įsirašiusių atmintyje. Per 70 metų ši Lietuvos kompozitorių ir muzikologų bendruomenė virto reikšminga mūsų kultūros institucija, aktyviai formuojančia profesionaliosios kūrybos lauką, generuojančia naujas idėjas, kuriančia savas tradicijas.
Didelė dalis naujosios kūrybos sukuriama šiuolaikinės muzikos festivaliams. Tuo tarpu istorinėms programoms - panoraminiam žvilgsniui - skiriama nepalyginti mažiau dėmesio. Tad jubiliejiniai metai tapo puikia proga pabandyti retrospektyviai peržvelgti, prisiminti, galbūt naujai išgirsti ir įprasminti kūrybinę kompozitorių sąjungos istoriją. Lydima šios minties sąjunga inicijuoja penkių koncertų ciklą. Pradėjus nuo chorinės muzikos programos „Skliautai“, per 2011 m. bus surengti kamerinės, elektroninės, estradinės muzikos koncertai, o ciklą vainikuos spalio 1 d. Muzikos dienos proga skambėsianti lietuviškos simfoninės muzikos programa „Laikas“. Koncertuose laukia ir bent po vieną premjerą.
Šiandien Vilniaus rotušėje skambės Lietuvos kompozitorių sąjungos 70-mečiui skirtas koncertas „Skliautai“ (vasario 23 d. programa skambėjo Marijampolėje, 24 d. - Kauno filharmonijoje). Šio koncerto esmė - lietuviška dvasia, galbūt net senosios lietuvių kultūros atspindžiai, perteikiami naujomis kompozicinėmis priemonėmis. Programos užuomazgomis galima būtų laikyti prieš metus bei dvejus JAV įvykusius renginius, skirtus Lietuvos tūkstantmečio minėjimui ir Čikagos meno ansamblio „Dainava“ choro jubiliejui.
Juose pirmą kartą skambėjo Nijolės Sinkevičiūtės kompozicijos „Švilpynė“ bei „Lietuviška siuita“, kurias atliko birbynininkas Darius Klišys, Sonatos ir Roko Zubovų fortepijoninis duetas, o chorui dirigavo Darius Polikaitis. Būtent šie atlikėjai ir kūriniai tapo šiandieninės programos atspirties tašku.
Nijolės Sinkevičiūtės „Švilpynė“ sukurta kaip savitos akustikos birbynės ir mišraus choro duetas. Tai trijų dalių fantazija pagal Kazio Bradūno eilėraštį. „Lietuviška siuita“ - penkių dalių kompozicija dviem fortepijonams ir mišriam chorui, kurios teksto pagrindas yra lietuvių liaudies garsažodžiai. Tai spalvinga ir pakili muzika, pagerbianti lietuviško folkloro prasmę ir grožį.
Štai kas buvo rašoma spaudoje po šio kūrinio premjeros: „Tai penkių dalių kūrinys, atskleidžiantis mažus, bet labai svarbius tautos simbolius, kurie atspindi žmogaus ir gamtos sąlytį kasdienybėje. Jis sudarytas iš trumpų žodelių, šaukinių, užkalbėjimų (...). Balsų persipynimai, trepsėjimai, ūkavimai, grojimas skudučiais, skrabalais, mediniais mušamaisiais ir kitos išdaigos leido pajusti beveik mistinį gamtos pulsavimą. Girdėjosi bitelės dūzgimas, raselės kritimas, ryto skambėjimas, iš tolo atsklindanti šienpjovių daina, jautei žalio vyno skonį, rūko kvapą... Siuitą sudaro penkios dalys: „Ryto raselė krito“, „Ralio!“, kurioje netikėtai uždainuoja abu pianistai, „Vynelis vyno žaliasai“, kur susipina skudučių, skrabalų, medinių mušamųjų skambėjimas, choristų trepsėjimas, teksto ritmika, akompanimentas. Ši dalis baigiasi viena iš seniausių lietuvių folklorinių dainų „Rūta žalioji“. Ketvirtoji siuitos dalis - „Ulioj, bitela, ulioj“, joje savo meistriškumą parodė choristai, zyzdami, ūkaudami ir kitaip virpindami nepatogias priebalses. Penktoje dalyje „Ej jovar, jovar!“ uždainuoja vyrai vienbalsiai, dvibalsiai, įstoja moterys. Rodos, lyg sėdėtum kaimo gryčioje ir klausytum iš laukų pareinančių darbininkų dainos (...). Kompozitorė N. Sinkevičiūtė, pasinaudodama folklorine ir šiuolaikine muzika, sugebėjo taip pristatyti Lietuvos kultūrą, kad ir nesuprasdamas nė žodelio lietuviškai vis tiek pasakytum, jog tai - apie Lietuvą.“ („Draugas“)
Dar viena premjera - specialiai šiam koncertui sukurta Donato Zakaro kompozicija „Putinas naktyje“ (2011), skirta mišriam chorui, dviem fortepijonams ir birbynei. Kompozitorius kūrinyje panaudojo tekstus iš įvairių Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščių (tarp jų - „Vidurnaktį“, „Sielvartas“, „Rudenio naktį“, „Rūpintojėlis“), kuriuose dominuoja ne tiek ekspresyvi, kiek intymi, subtili estetika, kontempliatyvi nuotaika. Neįprasto tembrinio ansamblio ašimi galėtų būti laikoma birbynė, kuriai, anot autoriaus, šiame kūrinyje skiriamas „širdies vaidmuo“. Į paties instrumento galimybes stengtasi pasižiūrėti atsisakius stereotipiškai birbynei priskiriamų „vaidmenų“, išnaudojant ją kur kas plačiau bei lanksčiau, nei įprasta. Tuo tarpu harmoninė faktūra, kaip kad ir būdinga D. Zakaro kūrybai, pasižymi tonaliu skaidrumu. Nepaisant tam tikrų vokalinės technikos niuansų (naudojamo mormorando, heterofoninio mirgėjimo ir pan.), skambesio tyrumas bei aiškumas yra tie orientyrai, į kuriuos kompozitorius ir susitelkia.
Koncerte „Skliautai“, be minėtų premjerų, skambės Broniaus Kutavičiaus „Gervių šokiai“ (1989) klarnetui ir dviem fortepijonams (klarneto partija atliekama birbyne), Konstancijos Brundzaitės ištraukos iš ciklo mišriam chorui „Septynios mįslės iš lietuvių tautosakos“ (1969), Zitos Bružaitės „Baltoji impresija“ (2002) smuikui ir mišriam chorui (smuiko partija atliekama birbyne).
Eglė Gudžinskaitė
„7 meno dienos“ Nr.8 (930), 2011-02-25
|
Skaityti visus 
Rašyti
