Kader Abdolah. „Mečetės namai“. Iš olandų k. vertė Birutė Mumėnaitė; Philippe Claudel. „Pilkosios sielos“. Iš prancūzų k. vertė Alina Kiliesaitė; Herta Müller. „Amo sūpuoklės“. Iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius; Ugo Riccarelli. „Tobulas skausmas“. Iš italų k. vertė Pranas Bieliauskas; Elif Shafak. „Stambulo pavainikė“. Iš anglų k. vertė Eglė Bielskytė; Graham Swift. „Vandenų žemė“. Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys.

Balsuoti galima iki balandžio 10 d. Balsavimo rezultatai bus paskelbti balandžio 20 d. Pasaulinės knygos ir autorių teisių dienos proga Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos būstinėje Vilniuje.

LLVS ekspertai - Dalia Zabielaitė, Jurga Katkuvienė, Giedrė Kazlauskaitė, Manfredas Žvirgždas, Rasa Drazdauskienė - iš visų 2010 m. išleistų grožinių verstinių knygų atrinko šešias, vadovaudamiesi šiais kriterijais:

- grožinė šiuolaikinė užsienio literatūra: suaugusiųjų proza, dramaturgija, poezija, literatūrinė eseistika;

- kūrinio originalas pirmąkart išleistas užsienyje ne seniau nei prieš 30 metų (t.y. 1980 m.);

- Lietuvoje kūrinys pirmąkart išleistas 2010 metais iki gruodžio 31 d.;

- meninė vertė;

- geras vertimas.

Nei knygų perkamumas, nei tiražų dydis, nei leidyklų reklama, nei liaupsės užsienyje ekspertų sprendimo nelėmė. Vertinant knygas nuomonės ne visada sutapo, tad galiausiai susiformavęs šešetukas siūlo pasirinkimą įvairių skonių skaitytojams.

Literatūros vertėjų sąjunga atkreipia dėmesį ir į tinklalapyje www.llvs.lt rekomenduojamų klasikos bei kitų reikšmingų verstinių knygų sąrašą; kadangi šios knygos laiko išbandymą jau atlaikė, už jas balsuojama nebus.

Ten pat skaitytojai ras ir daugiau rekomenduojamų šiuolaikinių knygų, kurios į šešetuką nepateko, bet taip pat gali būti įdomios ir vertos paskaityti.

Šios akcijos tikslas - padėti skaitytojams, bibliotekoms, knygynams atsirinkti reikšmingus pasaulio literatūros kūrinius, skatinti skaitymą. Sykiu siekiama pristatyti ir populiarinti grožinės literatūros vertėjo profesiją.

Llvs inf.

PLAČIAU APIE ŠEŠETUKO KNYGAS

Kader Abdolah. Mečetės namai. Iš olandų k. vertė Birutė Mumėnaitė. (Het huis van de moskee, 2005)

Irano rašytojas Kaderas Abdolah (g. 1954) jaunystėje buvo priverstas pasitraukti iš tėvynės ir prašyti politinio prieglobsčio Nyderlanduose, kur šiuo metu gyvena ir kuria. Turi savo skiltį populiariame Nyderlandų dienraštyje, išleido kelis publicistikos rinkinius. Romanas „Mečetės namai“ išverstas į daugiau nei penkiolika kalbų.

„Mečetės namai“ – giminės saga: erdviame name Irano provincijos mieste Senedžane amžių amžius gyvena turtinga ir garbinga giminė, tarnaujanti miesto mečetei. Namuose glaudžiasi trijų pusbrolių šeimos: skaitytojas supažindinamas su centrine romano figūra, turtingu kilimų pirkliu, namų ir turgaus vadovu Aga Džanu, imamu Alsaberiu ir akluoju mečetės šaukliu, pagal garbingas pareigas vadinamu Muedzinu. Gyvenimo tvarka čia nusistovėjusi ir ritminga kaip ir mečetės namų taisyklės, akylai saugomos senųjų namų tarnaičių. Tačiau ir per storas namo sienas į šeimos gyvenimą ima skverbtis permainos. Naujų laikų apraiškoms susidūrus su per amžius nusistovėjusiomis mečetės namų tradicijomis, kyla konfliktinių situacijų. Dramatiškos Irano istorijos akivaizdoje ima byrėti šeimos vienybė – po 1979 m. religinės revoliucijos vieni namiškiai pasirenka fundamentalistų pusę, kiti stoja prieš juos. Taip vienos šeimos istorija atskleidžia harmoningo pasaulio griūtį, kai vertybe imamas laikyti ne žmogus, o fanatiškas tikėjimas ir nuolankumas valdžiai – nesvarbu, pasaulietinei ar religinei.

Vertėja Birutė Mumėnaitė-Avižinienė (g. 1982) studijavo nyderlandų kalbą ir lietuvių filologiją Vilniaus universitete, vėliau studijas tęsė Nyderlanduose, Groningeno universitete. Šiuo metu studijuoja Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantūroje. „Mečetės namai“ yra pirmasis B. Mumėnaitės literatūrinis vertimas į lietuvių kalbą.

________________

Philippe Claudel. Pilkosios sielos. Iš prancūzų k. vertė Alina Kiliesaitė. (Les âmes grises, 2003)

Prancūzų rašytojas Philippe’as Claudelis (g. 1962) – prestižinės Gonkūrų premijos laureatas. Romanas „Pilkosios sielos“ yra žymiausias jo kūrinys, išleistas 32 šalyse, ekranizuotas ir įvertintas Geriausios metų knygos titulu Prancūzijoje.

„Pilkosios sielos“ – senyvo vyriškio, Pirmojo pasaulinio karo metais dirbusio policininku, atsiminimai, dienoraštis ir išpažintis mylimai žmonai. Knygoje pasakojama istorija konstruojama tarsi dėlionė, kuri palaipsniui atveria pribloškiantį, praeities paslapčių kupiną vaizdą. Karo fone miestelio ir jo gyventojų dramas stebintį jauną pasakotoją sukrečia tragiški moterų likimai – dešimtmetės Gražuolės Gėlelės, jaunos mokytojos Lilijos Veraren ir besilaukiančios žmonos Klemensės mirtys. Policininko žvilgsniu skleidžiama subtili, moralizavimo vengianti socialinė kritika, vertinami dramos veikėjai: impozantiškos asmenybės – teisėjas, ciniškai besidžiaugiantis, kad įvykus žmogžudystei atsirado darbo; gydytojas, mirusios mergaitės kūną apžiūrintis kaip eilinį daiktą; prokuroras, po paskelbto mirties nuosprendžio einantis į restoraną skaniai papietauti. Tai aštriu žvilgsniu egzistencines dilemas ir žmogaus sielos gelmę fiksuojanti knyga. Parašytas elegantiška ir taupia kalba, Ph. Claudelio romanas supina kelis žanrus: detektyvinį, istorinį, psichologinį.

Vertėja Alina Kiliesaitė (g. 1977 m.) Vilniaus universitete baigė prancūzų filologijos studijas, vėliau studijavo vertimą. Šiuo metu gyvena Briuselyje ir dirba vertėja žodžiu. Iš prancūzų kalbos yra išvertusi J.P. Sartro, M. Duras, F. Vargas kūrinių.

________________

Herta Müller. Amo sūpuoklės. Iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius. (Atemschaukel, 2009)

Iš Rumunijos kilusi, Vokietijoje gyvenanti rašytoja Herta Müller (g. 1953) – aktyvi visuomenės veikėja, Anglijos, Amerikos, Vokietijos, Šveicarijos universitetų profesorė, patyrusi persekiojimą už pasipriešinimą Nicolae Ceausescu režimui. 2009 m., kai pasirodė ir „Amo sūpuoklės“, H. Müller buvo apdovanota Nobelio literatūros premija.

„Amo sūpuoklės“ – pasakojimas apie jauno Rumunijos vokiečio Leopoldo Aubergo penkerių metų darbą sovietų lageryje. Jo paveikslu įamžinama daugybės deportuotų Rumunijos vokiečių patirtis. Septyniolikmetis Leopoldas Aubergas iš Hermanštato miestelio Rumunijoje 1945 m. sausį, tebevykstant karui, išvežamas į Novogorlovkos lagerį Ukrainoje. Romane daug dėmesio skiriama lagerio pasaulio detalėms – darbams, buičiai, žmonėms. Leopoldas ne tik reflektuoja savo asmenines patirtis šioje nesvetingoje, beveik siurrealistinėje aplinkoje, bet ir stebi bei jautriai reaguoja į kitų suluošintus gyvenimus. Veikėjų likimai paveikūs ne tik Leopoldui, bet ir romano skaitytojui – advokatas Paulis Gastas vagia sriubą savo žmonai, iki ji miršta; Irma Pfeifer su cemento maišu ant pilvo įkrinta į skiedinio duobę ir nuskęsta; Trudė Pelikan pirmąją žiemą lageryje nušąla pirštus, paskui juos sutraiško kalkių vežimas ir reikia amputuoti, nes po tvarsčiais atsiranda kirmėlių. Tikrovė yra taip sunkiai pakeliama, kad apie ją kalbėdamas Leopoldas kartais renkasi eufemizmus – lageris vadinamas viešbučiu be registratūros; o lagerio realija, kai aptikęs numirėlį, skubiai jį nurengi ir pasiimti jo apdarus bei sutaupytą duoną, – „apsitvarkymu“. H. Müller romanas išsiskiria iš kitų tekstų apie lagerio patirtis tuo, jog kančia čia estetizuojama, apie ją pasakojama labai pagarbiai, rimtai, jautriai, be šaltos ironijos.

Vertėjas Antanas Gailius (g. 1951) išvertė Th. Manno, F. Kafkos, R.M. Rilke’s ir daugelio kitų rašytojų kūrinių iš vokiečių ir olandų kalbų. Apdovanotas Lietuvių PEN centro premija „Metų vertėjo krėslas“, LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

________________

Ugo Riccarelli. Tobulas skausmas. Iš italų kalbos vertė Pranas Bieliauskas. (Il dolore perfetto, 2004)

Italų rašytojas Ugo Riccarelli (g. 1954) pirmą knygą parašė sulaukęs keturiasdešimties. Šiuo metu dirba ir gyvena Romoje.

Romane „Tobulas skausmas“ autorius naujai interpretuoja istorinio romano žanrą, jam suteikdamas Lotynų Amerikos magiškojo realizmo bruožų. Už šią knygą U. Riccarelli gavo dvi premijas: „Premio Strega“ (2004) ir „Premio Campiello Europa“ (2007).

Romano laikas – ištisa Italijos istorinė epocha nuo XIX a. socialinių politinių kovų iki Antrojo pasaulinio karo bei pokario. Romane skaitytojui atsiskleidžia kelių žmonių kartų kasdienis gyvenimas (santuokos, gimimai, mirtys, praturtėjimai ir nuosmukiai, emigracija į Vakarus, iškeliavimai į Rytus) Kolės miestelyje. Tai ne tik istorinis socialinis romanas, bet ir šeimos saga. Paraleliai aprašomos dviejų šeimų – socialisto revoliucionieriaus Mokytojo ir kiaulių pirklio Odisėjo – gyvenimo linijos. Buitinės, politinės, istorinės detalės sudėlioja ryškų patriarchalinės Italijos visuomenės vaizdą, jos pasaulėžiūrą, moralines nuostatas. Šiame sodriame kontekste ryškūs išlieka ir asmeniniai likimai: devyniolikmetė Roza išteka už dvidešimt metų vyresnio Odisėjo, o vėliau nuo nepakeliamos vienatvės pabėga su netikėtai pasirodžiusiu žaislų gydytoju; iš tolimų Italijos pietų, Saprio, į mažą Toskanos miestelį atvykęs rimtas, išvaizdus anarchistinių pažiūrų jaunuolis susieja savo likimą su našle Bartoli. Šie ir kiti įvykiai laikui bėgant keičia ne tik konkrečių žmonių likimus, bet ir visą miestelio veidą – jo spalvas, madas, papročius, o kartu – ir mąstyseną. Juk „gyvenimas – tai visuma akimirkų, kurių mes niekada ir nė karto neįstengiame suvaldyti“.

Vertėjas Pranas Bieliauskas (g. 1941) studijavo prancūzų filologiją VPU, vėliau – anglų filologiją VU, dirbo „Vagos“ leidyklos verstinės literatūros redaktoriumi. Iš prancūzų, ispanų, italų kalbų išvertė M. Prousto, A. de Saint-Exupery, J.-P. Sartre’o, G.G. Marquezo ir daugelio kitų autorių kūrinių. 2005 m. apdovanotas Šv. Jeronimo premija.

______________

Elif Shafak. Stambulo pavainikė. Iš anglų k. vertė Eglė Bielskytė. (The Bastard of Istanbul, 2006)

Elif Shafak (g. 1971 m. Prancūzijoje) – viena garsiausių jaunesniosios kartos turkų rašytojų, dvylikos knygų autorė. Ji rašo angliškai ir turkiškai, kūriniai yra išversti į daugiau nei dvidešimt kalbų. „Stambulo pavainikė“ (2006) – dešimtoji autorės knyga.

„Stambulo pavainikės“ istorija atskleidžia dviejų šeimų gyvenimą: stambuliečių turkų Kazandžių ir JAV gyvenančių armėnų Čakmakčianų. Viena pagrindinių veikėjų devyniolikmetė Armanuš Čakmakčian – amerikietės ir armėno dukra, jos motina po skyrybų ištekėjo už turko Mustafa Kazandžio. Išgyvendama tapatybės krizę, Armanuš nusprendžia slapta keliauti į Stambulą ieškoti savo šaknų. Čia ją priglaudžia patėvio Kazandžio šeima – jo močiutė, mama, trys seserys ir dukterėčia Asja. Keturių kartų Kazandžių moterys – be galo ekscentriškos, spalvingos asmenybės. Savo tapatybės ieškanti intelektualė Armanuš susidraugauja su bendraamže Asja, nihiliste, maištininke pavainike, nežinančia ir nenorinčia nieko žinoti apie savo ir savo tautos praeitį. Joms kartu klaidžiojant po Stambulą viena po kitos veriasi armėnų ir turkų šeimų paslaptys.

Vos pasirodžius „Stambulo pavainikei“, E. Shafak turkų nacionalistų buvo apkaltinta „turkiškumo žeminimu“, jai grėsė kalėjimas, ir tik bylai sulaukus tarptautinio dėmesio kaltinimai buvo panaikinti. Romane keliama istorinės atminties ir užmaršties tema, pasakojama apie turkų ir armėnų santykius, genocidą ir deportaciją. Spalvomis žaižaruojantis šiuolaikinės Turkijos portretas pinamas su mistika ir magija. „Stambulo pavainikė“– romanas apie istorinę atmintį, apie skriaudą, kaltę ir susikalbėjimą. Apie tai, kas labai aktualu ne tik armėnams ir turkams, bet ir lietuviams šiandien.

Vertėja Eglė Bielskytė (g. 1964) Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau mokyklose dėstė lotynų bei lietuvių kalbas, dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriuje, vertė filmus televizijoje. Šiuo metu dirba lietuvių literatūros projektų vadove, verčia prozą iš anglų kalbos.

______

Graham Swift. Vandenų žemė. Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys. (Waterland, 1983)

Grahamas Swiftas (g. 1949) – septynių romanų autorius, apdovanotas ne viena literatūros premija, tarp jų – prestižine „Booker Prize“. Jo romaną „Vandenų žemė“ kritikai vertina kaip vieną geriausių XX a. britų romanų, jis įtrauktas į Didžiosios Britanijos mokyklų literatūros istorijos programą, pagal knygą 1992 m. sukurtas filmas tuo pačiu pavadinimu. Tai penkiasdešimtmečio istorijos mokytojo Tomo Kriko gyvenimo istorija. Apkaltintas, kad jo dėstoma istorija neturi praktinio ryšio su realiu šiandieniniu pasauliu, atsigręžia į kitą žodžio „history“ reikšmę – pasakojimą. Taip įžodinamos beveik detektyvinės asmeninio gyvenimo istorijos. Du paaugliai, Tomas ir Merė, abu anksti netekę motinų, užmezga romaną, kuris netikėta vaga pakreipia ne tik jų pačių, bet ir aplinkinių žmonių gyvenimą – romane dinamiškai pasakojama apie melą, pyktį, mirtį, racionalias ir iracionalias veikėjų patirtis. Jaunystės trauma jau subrendusiai ir Tomo žmona tapusiai moteriai atsiliepia depresija ir stumia į nusikaltimą – kūdikio pagrobimą iš parduotuvėje palikto vežimėlio. Šalia Tomo šeimos dabarties aprašymų romane atskleidžiamos ir jo senelio ir prosenelio gyvenimo istorijos bei sudėtinga rytų Anglijos Fenlando krašto istorija. Istorija romane – stipriausia žmogaus tapatybę formuojanti jėga.

Vertėjas Laimantas Jonušys (g. 1957) į lietuvių kalbą yra išvertęs V. Nabokovo, T. Capote’s, J. Updike’o ir kitų autorių kūrinių. Apdovanotas premija „Metų vertėjo krėslas“, taip pat Šv. Jeronimo premija. Žinomas kaip literatūros kritikas, publicistas.

_____________

2010 m. lietuviškai pirmąkart išleista klasika:

Pedro Calderón de la Barca. Gyvenimas – tai sapnas: dramų rinkinys. Iš ispanų k. vertė Aurelijus Katkevičius, Aleksys Churginas

Elias Canetti. Išgelbėtas liežuvis: vienos vaikystės istorija. Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė

Dante Alighieri. Dieviškoji komedija. Skaistykla. Iš italų k. vertė Sigitas Geda

Fiodoras Dostojevskis. Apysakos. Sudarė, iš rusų k. vertė ir paaiškinimus parengė Ramutė Rybelienė. T. 1: apysakos „Antrininkas“, „Užrašai iš pogrindžio“ ir apybraiža „Žiemos pastabos apie vasaros įspūdžius“

Aleksandrs Grīns. Tobagas. Iš latvių k. vertė Renata Zajančkauskaitė

Imre Kertész. Be likimo. Iš vengrų k. vertė Algirdas Jakulis

Irène Némirovsky. Prancūziška siuita. Iš prancūzų k. vertė Goda Bulybenko

Alfonsas Nyka-Niliūnas (vertė ir sudarė). Poezija iš svetur

George Orwell. Katalonijai pagerbti: atsiminimai. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis

Fernando Pessoa. Poezijos rinktinė. Iš portugalų k. vertė Nijolė Simona Pukinskaitė

Evelyn Waugh. Sugrįžimas į Braidshedą. Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė

Evelyn Waugh. Vargingi kūnai. Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė

Stefan Zweig. Trys meistrai: Balzacas, Dickensas, Dostojevskis: biografinė esė. Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė

Kitos rekomenduojamos knygos (ilgasis sąrašas):

Andrea Busfield. Gimę šešėliuose. Iš anglų k. vertė Jovita Liutkutė

Jacek Dehnel. Lialė. Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė
Andreï Makine. Moteris, kuri laukė. Iš prancūzų k. vertė Lolija Spurgienė
Harry Mulisch. Zygfridas. Iš olandų k. vertė Aušra Gudavičiūtė
Sofi Oksanen. Valymas. Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė
Arto Paasilinna. Kaukiantis malūnininkas. Iš suomių k. vertė Lina Michelkevičė
Orhan Pamuk. Nekaltybės muziejus. Iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė

Milorad Pavić. Chazarų žodynas. Romanas-leksikonas 100 000 žodžių: vyriškas egzempliorius. Iš serbų k. vertė Laima Masytė
Philip Roth. Apmaudas. Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė
Serhij Žadan. Anarchy in the UKR. Esė. Iš ukrainiečių k. vertė Vytautas Dekšnys

„7 meno dienos“ Nr.8 (930), 2011-02-25