Prieš kelerius metus Berlyne apdovanotam šio autoriaus filmui „Apie Elę“ dar buvo galima priekaištauti dėl pernelyg akivaizdaus Michelangelo Antonioni sekimo ar teziškumo, rodant skirtingas vertybes ginančius, bet vienodai mele skendinčius kelių šiuolaikinio Irano visuomenės sluoksnių atstovus. Naujame filme režisierius taip pat analizuoja savo visuomenės būseną ir jos vertybes, bet daro tai nepalyginti meistriškiau, giliau, polifoniškai plėtodamas kelias temas.

Filmas prasideda ir baigiasi teisme. Iš pradžių sužinome, kad Simin nori skirtis su vyru, nes šis atsisako emigruoti iš Irano. Moteris siekia išvykti, nes nori, kad jos vienuolikmetė duktė turėtų geresnes sąlygas lavintis. Vyras atsisako, nes turi slaugyti Alzheimeriu sergantį tėvą. Simin argumentas paprastas: „Koks skirtumas, kas jį slaugys, juk jis tavęs nebeatpažįsta?“, Nadero atsakymas: „Bet aš žinau, kad jis mano tėvas.“ Teisėjas duoda porai laiko apsispręsti. Veikli, graži, energinga Simin išsikrausto pas savo motiną, dukra Termeh lieka pas tėvą. Prižiūrėti Nadero tėvo pasamdoma Razieh - tradiciniu musulmonų drabužiu vilkinti moteris, kurios nė per žingsnį nepaleidžia maža dukrelė. Jaunos moters veide iškart gali pastebėti baimę ir sutrikimą. Prižiūrėti Nadero tėvą jai akivaizdžiai per sunku. Grįžęs namo ir radęs vieną paliktą ir pririštą prie lovos sąmonės netekusį tėvą, Naderas išstumia pro duris Razieh. Netrukus jis sužino, kad moteris buvo nėščia, jai įvyko persileidimas. Razieh vyras kreipiasi į teismą kaltindamas Naderą negimusio kūdikio nužudymu. Irane už tai baudžiama kalėjimu.

Tada ir prasideda tikroji drama, režisierius po truputį atskleidžia personažų motyvus, jų melą, pastangas išsipainioti iš nemalonių situacijų. Paaiškėja, kad Razieh vyras nežinojo, jog žmona apsiėmė slaugyti Nadero tėvą. Jis - be darbo ir persekiojamas antstolių, bet Razieh pradėjo dirbti negavusi jo sutikimo. Naderas prisiekinėja nežinojęs apie moters nėštumą, perspektyva kalėjime praleisti trejus metus jį baugina, nes nebus kam prižiūrėti tėvą. Simin pasiūlo užmokėti Razieh vyrui už patirtą skriaudą. Pastarasis atsikratytų antstolių, Naderas išvengtų kalėjimo. Tai būtų visiems naudingas kompromisas. Kai, regis, viskas išsisprendė ir lieka tik oficialus pinigų perdavimo ritualas, stebint senoliams, Naderas pareikalauja, kad Razieh prisiektų Koranu, kad jis tikrai yra persileidimo kaltininkas. Bet giliai tikinti moteris nedrįsta to padaryti, nes yra ir kita priežastis, kurią ji nutylėjo. Ar ji sutiks pameluoti visų dramos dalyvių labui? Filmo pabaigoje personažai vėl atsiduria teisme: Naderas ir Simin laukia savo dukters sprendimo. Mergaitė turi pasakyti teisėjui, su kuriuo iš tėvų nori likti.

Atvira filmo pabaiga priverčia iš naujo pergalvoti visų filmo personažų elgesį ir argumentus. Tada supranti, kad beveik visą filmą tylėjusi Termeh ir yra pagrindinė jo herojė. Įdėmiai visus įvykius stebėjusi mergaitė buvo net priversta liudyti teisme, bet dabar ji turės įvertinti kiekvieno iš tėvų elgesį, nuspręsti, kas yra teisus - tėvas, kuris nuosekliai stengiasi įrodyti savo nekaltumą, nenori leistis į jokius moralinius kompromisus, ar motina, kuri pasirengusi dukters ateičiai paaukoti viską, net laimingą šeimyninį gyvenimą. Šitą pasirinkimo temą papildo daug kitų. Filme suduriami du sluoksniai. Nadero ir Simin šeima - inteligentai, išsilavinę, vakarietiškų papročių ir manierų žmonės. Nadero tėvas vis dar ryši Irane smerkiamą kaklaraištį - menka, bet iškalbinga detalė. Razieh ir jos vyras atstovauja jau kitam Iranui, aklai priklausomam nuo islamo dogmų. Kai Nadero tėvas prišlapina kelnes, Razieh skambina religinių konsultacijų telefonu, klausdama, ar galima jas pakeisti, ar tai nebus nuodėmė. Tie du Iranai, kuriuos atspindi filmo herojai, iš tikrųjų ir gali susitikti tik teisme. Teisme, kur teisės pagrindas yra religija. Jos funkcionavimas skirtingose visuomenės sluoksniuose - dar viena svarbi filmo tema. Kita svarbi tema - melas, nes tik meluodami filmo personažai gali prisitaikyti prie totalitarinės valstybės taisyklių, išgyventi joje. Visas šias temas režisierius atskleidžia palaipsniui, dažniausiai pasitelkdamas ne dialogus (nors jie be galo meistriški), o personažų gestus, žvilgsnius, judesius, jų terpę, reakcijas. Tai ir didelis aktorių nuopelnas. Jie taip pat buvo įvertinti Berlinalės prizais. Isabellos Rossellini vadovaujama žiuri skyrė vyrų aktorių ansambliui „Sidabrinį lokį“ už geriausią vyro vaidmenį, aktorėms - „Sidabrinį lokį“ už geriausią moters vaidmenį.

Iš pirmo žvilgsnio „Naderas ir Simin skiriasi“ gali pasirodyti psichologinė drama, bet tai ir totalitarinės visuomenės studija. Filmas pasako ir parodo daug daugiau, nei galima tikėtis iš siužeto. Kaip supratau, „Naderas ir Simin skiriasi“ sulaukė oficialaus Irano cenzūros pritarimo, jis bus rodomas kino teatruose. Tai sukėlė kai kurių vokiečių kritikų nepasitenkinimą, esą palaikydama oficialiai pripažįstamą filmą Berlinalė remia ir Irano režimą. Tų priekaištų fonas - nuolat festivalio prisimenamas režisierius Jafaras Panahi. Jis buvo pakviestas Berlinalės žiuri nariu, bet neatvyko, nes yra nuteistas už neva antivalstybinę veiklą, įkalintas šešeriems metams, jam uždrausta 20 metų kurti filmus. Tuščia kėdė su režisieriaus pavarde nuolat primindavo apie Panahi, mačiau Berlyno gatvėmis važinėjantį sunkvežimį su dideliu užrašu „Kur yra Jafaras Panahi?“. Kolegą palaikė į festivalį atvykęs Farhadi, kiti kūrėjai. Panahi atsiuntė festivalio dalyviams laišką, kuriame rašo: „Išėjęs laisvėn viliuosi pamatyti laisvą nuo geografinių, etninių ir ideologinių ribų pasaulį. Savo svajonėse laukiu laikų, kai galėsime būti vieni kitiems pakantūs ir gerbti savo nuomonę. Bet nuo dabar dvidešimt metų būsiu priverstas tylėti.“

Totalitarinės visuomenės būseną priminė dar vienas konkurso filmas – rašytojos, dramaturgės Paulos Markovitch debiutinis „Prizas“ („El Premio“). Argentinoje kurtas, bet finansuotas Meksikos ir Lenkijos kino institutų filmas nukelia į 7-ojo dešimtmečio Argentiną, valdomą karinės chuntos.

Apleistame namelyje prie pat jūros slapstosi mama ir jos septynerių metų dukrelė. Mergaitė nori lankyti mokyklą. Ji žino, jog kaimelio vaikams turi aiškinti, kad jos tėvas - komivojažierius, o mama - namų šeimininkė. Bet kai kariuomenės atstovas paskelbia rašinio apie armiją konkursą, mergaitė parašo, jog nekenčia kareivių, nes jie nužudė jos dėdę. Ji nežino, kad tiesos rašyti negalima. Sužinojusi apie rašinį, mama stingsta iš siaubo. Ji susirengia bėgti, bet dar nusprendžia pabandyti įtikinti mokytoją leisti vaikui perrašyti rašinį. Mergaitė viską parašo atvirkščiai ir gauna pagrindinį prizą. Bet jo atsiimti neleidžia mama.

Autobiografiška filme papasakota istorija perteikia totalitarinės sistemos esmę - žmogus nuo mažens priverstas meluoti, kad išsaugotų savo artimuosius. Viena simboliškiausių filmo scenų, kai mama su dukra smėlyje užkasa uždraustas knygas. Po didžiulės audros, nuplovusios dalį pajūrio, knygos plaukioja jūros bangose.

„Prizas“ žavi dokumentiška faktūra - pajūrio gamtos vaizdai, kaimo mokyklos kasdienybės, vaikų žaidimų scenos atrodo tarsi nesuvaidintos. Seniai nemačiau filmo, kur vaikai būtų tokie natūralūs ir tikri, tarsi tiesiog žaistų priešais kamerą. Filmas buvo apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ už ypatingą meninį indėlį - apdovanojimą ex-aequo pasidalijo filmo operatorius Wojciechas Staroñis ir dailininkė Barbara Enriquez.

Šiemet žiuri sprendimas nesukėlė dažnai festivaliuose ištinkančio noro prieštarauti. Gal todėl, kad gerų filmų konkurse nebuvo daug ir beveik visi jie buvo apdovanoti. Antrąjį pagal svarbą Specialų žiuri prizą „Sidabrinį lokį“ gavo naujas Bélos Tarro filmas „Turino arklys“ („A tórinoi lo“) - į šešias dienas padalytas pasakojimas apie pasaulio pabaigą. Filmas prasideda žinomu pasakojimu apie Friedrichą Nietzschę, 1889 m. sausio 3 d. išėjusį iš savo namų ir gatvėje pamačiusį, kaip vežėjas muša atsisakiusį iš vietos pajudėti arklį. Filosofas puolė ginti arklio ir raudoti. Grįžęs namo, jis pasakė paskutines frazes apie tai, kad kraustosi iš proto, o paskui tylėjo likusius dešimt gyvenimo metų, kai jį slaugė motina ir sesuo. Nespalvotas, dvi su puse valandos trunkantis filmas pasakoja apie šešias vežėjo, jo dukters ir arklio gyvenimo dienas apleistoje fermoje, kažkur pasaulio pakraštyje. Tai dar viena Tarro apokaliptinė pasaulio pabaigos vizija. Ji beveik be žodžių, minimalistiška, neigianti gyvenimo prasmę ir be galo melancholiška, bet savaip ištikima Nietzschei ir pakartojanti svarbiausius filosofo teiginius. Personažų gyvenimas susideda vis iš tų pačių kasdienybės ritualų, kai keliamasi, prausiamasi, rengiamas vienarankis tėvas, verdamos bulvės, jos trinamos, barstomos rupia druska, valgomos, rengiamasi miegui, skaitomi Biblijos žodžiai. Per tas šešias monotoniškas personažų gyvenimo dienas palaipsniui išnyksta vanduo, šviesa, vis labiau siautėja vėjas. Atsakymą, kas atsitiko septintą dieną, kiekvienas turės sugalvoti pats.

Dviejų svarių apdovanojimų sulaukė ir „Panoramos“ programoje parodytas Manto Kvedaravičiaus dokumentinis filmas „Barzakh“. Jam atiteko Ekumeninės žiuri specialusis pažymėjimas ir „Amnesty International“ prizas. Apie filmą jau rašiau, netrukus jį žada parodyti ir „Kino pavasaris“. Kitą lietuvišką Berlinalės premjerą - Romo Zabarausko „Porno melodramą“ - taip pat. Spaudos peržiūra vyko jau festivaliui artėjant į pabaigą. Filmo autoriui tikrai galima pavydėti jo viešųjų ryšių išmanymo, įsimintino šou prieš filmo peržiūrą, didžiavimosi tuo, kad „Porno melodrama“ - pirmas lietuviškas gėjų filmas. Deja, pati „Porno melodrama“ yra tik nevykęs gana žemo mėgėjiško lygio filmukas, primityviai kritikuojantis homofobines lietuvių nuotaikas. Filmo herojus, atvykęs į kapines, sužino, kad tėvas jau palaidotas. Brolis kunigas pranešė kitą valandą, nes homoseksualas yra šeimos gėda. Vėliau dviejų filmo herojų - meilužių idilę sudrumsčia buvusi draugė, su kuria pagrindinis herojus vaidina pornofilmuose. Sužinojusi apie tai, kad pora rengiasi emigruoti, ji nusprendžia pagrobti ir nužudyti vis dar mylimo vaikino meilužį.

Nors pristatydamas filmą režisierius kalbėjo apie antikinę dramą, „Porno melodramoje“ jos nėra nė kvapo. Taip pat nėra dramaturgijos, režisūros, darbo su aktoriais, trumpai tariant, viso to, iš ko ir atsiranda tikras kinas. Yra tik akivaizdi konjunktūra. Žinant, kokia jau ne vieną dešimtmetį svarbi Berlinalės dalis yra filmai apie gėjų ir lesbiečių padėtį skirtingose šalyse, tokia konjunktūra pasinaudoti nesunku. Sunkiau sukurti originalų ir jaudinantį filmą. Man regis, kad atsisakydamas profesionalumo kriterijų, festivalis kenkia pats sau.

Kai kurie kolegos (tikrai ne po Zabarausko filmo) kalbėjo, kad šiemet Berlinalėje buvo daug mėgėjiško lygio filmų, kad negyvas, manieringas, festivalių madoms pritaikytas kinas vis labiau išstumia tą tikrąjį, sugebantį stebinti, originalų. Vertinimo kriterijai, be abejo, keičiasi ne kino meno naudai. Vis dažniau susidomėjimą lemia aktuali filmo tema, o ne meninė vertė. Gal man paprasčiausiai pasisekė, bet Berlinalėje mačiau ir kitokių filmų. Kita vertus, Asgharo Farhadi triumfas šių metų festivalyje rodo, kad riba tarp tikrų kino vertybių ir atviros konjunktūros vis dar išlieka. Tik ar ilgam?

Berlynas-Vilnius

„7 meno dienos“ Nr.8 (930), 2011-02-25