E. Kniūkštaitė nėra tipiška tapytoja mėgėja. Ji susijusi su menu nuo pat jaunystės. Skatinama bei palaikoma kurti, ši menininkė greičiau sąmoningai laikėsi „naiviojo“ meno principų, nei kūrė savo asmeninį stilių. Kitaip nei Pirosmanio, Serafinos ar net Petronėlės Gerlikienės, E. Kniūkštaitės gyvenimo bei kūrybinėje biografijoje nėra svaigių posūkių ar stebinančių transformacijų. Vilniaus technologijos technikume įgijusi fotografės specialybę, vėliau ketverius metus lankė tapybos studiją, vadovaujamą tapytojo Rimo Bičiūno. Tolimesnėje kūryboje tapytoją palaikė profesionalai: Rimas Bičiūnas, Vytautas Ciplijauskas. Gan greitai, nuo 1974 metų ji pradėjo dalyvauti parodose. Kol kas sąraše - 10 personalinių ir kelios dešimtys grupinių parodų.

Autorė įtraukta į 1987 m. išleistą Pasaulinę naiviojo meno enciklopediją. Nuo 1976 m. gyvena Rumšiškėse, čia kuria ir dirba restauratore. Žodžiu, tapytojos gyvenime kūryba visada buvo šalimais ir buvo daugiau nei tiesiog „laisvalaikio užsiėmimas“ ar atsako nelaukianti vidinė būtinybė.

Dailės kritikas „naiviojo“ meno parodoje jau vien dėl tokio meno pobūdžio turėtų prikąsti liežuvį. Ekskursiją po ją geriau galėtų pravesti kuri nors iš sutiktų devynių moterų. Juk jos į kūrinius žvelgia taip, kaip ir reiktų - smalsiai, paprastai ir „ūkiškai“. Girdi, kaip jos kikena, kad visos suknelės paveiksluose - labai jau panašios, o bateliai - raudoni. Įvertina, kad autorės nutapytas sūnelis - labai mielas. Mielas ir katinėlis, o spalvos - oho, kokios ryškios. Jos pastebi ir įvertina paveiksluose pasirodančius Rumšiškių fragmentus ir greitai nutaria, kad kitame paveiksle nutapytos moters krūtinė autorei „truputį nesigavo“. Trumpam nuščiūva prie sodriai raudono dangaus. Trumpai tariant - seniai nemačiau, kad žmonės taip smagiai apžiūrinėtų paveikslus.

Priežasčių tam daug. Pirma, paveikslų siužetai paprasti ir aiškūs, čia nereikia ilgai sukti galvos. Antra, spalvos - šviesios ir grynos. Trečias ir gal vienas stipriausių veiksnių, skiriančių „naivųjį“ meną nuo profesionalaus - tai žiūrovui suteikiama galimybė pastebėti, kad autoriui kažkas „nesigavo“. Žiūrėdamas į profesionalaus menininko kūrinius žinai, kad jis viską padarė taip, kaip norėjo (nors tai toli gražu ne visada būna tiesa). Tokiu atveju santykis su kūriniais tampa vertikalus - menininkas žino ir kuria, o žiūrovas stengiasi suvokti ir įvertinti. Žvelgdamas į neprofesionalaus menininko kūrybą, rezultatą vertini kitaip. Juk nėra ko įsitempti - taip tapyti gal būtų galėjusi ir tavo močiutė ar mama. Atpažįsti jas paveikslų siužetuose (tie patys katinėliai, šunys, angelėliai ir medinukai), paprastose, naiviose formose ir kažin kokioje šilumoje, sklindančioje iš paveikslų. Panaši šiluma ateina iš mamų ar močiučių keptų pyragų, siuvinėtų užvalkalų, nertų staltiesių ar raugintų agurkėlių. Trumpai tariant, žvelgiant į E. Kniūkštaitės paveikslus atsiranda demokratiškas, horizontalus santykis su paveikslais - truputį netobulais, nuotaikingais ir geraširdžiais.

Vienintelis momentas, kurio galbūt neužfiksavo nė viena iš devynių žiūrovių, bet kurį liepia paminėti dailės kritiko įpročiai, - savotiškas E. Kniūkštaitės dvilypumas. Jos kūryba tarsi perskirta į dvi temines dalis. Pirmoji - maždaug iki 1996 metų - gyvenimiška tapyba. Man rodos, tai ir yra tikrasis „naivusis“ menas, kai tapoma tai, kas svarbu ir gražu. Nerūpestingos moterys prie laivo - koks žavesys toje patamsintoje pakeltos rankos pažastyje ir drąsoje piešti laivą, kurio konstrukcijos visai neišmanai! Didelių formatų paveikslai su nutapytais vaikais. „Apetitiškai“ išgaubti moterų klubai. Jauna graži dailininkė su palete vienoje ir dūdele kitoje rankoje, kurios akys labai primena pačios E. Kniūkštaitės akis („Dailininkė su dūdele“, 1985). Jokios baimės ar moralizavimo, tik gyvenimas po mėlynais, oranžiniais, rausvais, labai retai - pilkšvais debesimis ir noras pasidalinti įspūdžiais.

Tačiau vėliau, maždaug nuo 1996 metų, pasirodo pirmieji simbolizmo ženklai. Atrodo, autorei ima rūpėti svarbesni dalykai nei tiesiog pasakyti: „Štai koks gražus pasaulis“. Ir ateina į peizažą jauna mergina, rankoje laikanti rudeninį lapą („Mergaitė su lapu“, 1996). Netrukus per žieminį lieptelį pereina baltas, tarsi iš popieriaus iškirptas angelas („Žiemos angelas“, 1996). Tai bene pirmasis paveikslas su angelu. Vėliau jų bus dešimtys. Ilgainiui autorė pradeda vengti rizikingesnių temų. Jokių juokingai ant tvoros sėdinčių moterų, jokių laivų. Beveik nelieka ir realių žmonių. Tačiau - techniškai kiek sudėtingesnė tapyba: subtilesni pustoniai, daugiau planų, paprastesnės (saugesnės) kompozicijos. Ir daug angelų bei šventųjų.

Pokalbiui pasisukus religinio meno temomis, dailės kritikui jau nebeužtenka prikąsti liežuvio - reikia tiesiog bėgti...