Štai ir vėl tas metas, kai atsisėdus užstalėje iš dulkinų atminties kertelių tenka traukti neišsipildžiusias svajones ir neįgyvendintus siekius. Paprastai tokio ritualo išvengiu, nes į šventes rimtai nežiūriu. O jei žinočiau, kad Naujųjų proga dovanų gausiu deimantų?

Šiemet ne per dažniausiai lankiausi kine, nes namų kolekcija vis dėlto geresnė už repertuarą. Staigmena tapo Kauno kino festivalis, į didįjį ekraną perkėlęs tai, ką kino mėgėjai dažniausiai žiūri tik namie. Svarbiausia praeities kino aktualizacija, be abejo, buvo Roberto Verbos filmų programos ir režisieriui skirta Rūtos Oginskaitės knyga. Skaitant istorinę medžiagą, žiūrint Verbos filmus eilinį kartą aiškėja: nors pasikeitė sąlygos ir sąvokos, esmė lieka ta pati, ir svarbiausia čia - išlaviruoti tarp povandeninių rifų ir išsaugoti lengvumą. Verbos kinas gali išmokyti, kaip kvailiausias šventes ir niūriausią kasdienybę galima perkeisti į visiškai kitonišką realybę.

Mano šių metų favoritai - Hirokazu Kore-edos „Pripučiama lėlė“ ir Kiros Muratovos „Rylos melodija“ - irgi panašaus pobūdžio. Abiejuose filmuose naudotas margaspalvis kičas ir visokeriopa beskonybė, jie blykčioja netikrais deimantais, po kuriais slepiasi giluminiai įvairių pasakų motyvai ir bibliniai siužetai. Tik vietoj kūdikėlio ėdžiose ir piemenėlių Muratovos filme regime sušalusį vaiką, atrastą juodadarbių tarp statybinių medžiagų. Kore-edos filme atpirkėjo vaidmuo tenka net ne žmogui, o tarp atliekų mirštančiai lėlei. Nors ji primena Oscaro Wilde'o Laimingąjį princą, kurio alavinė širdis, išmesta į šiukšlyną, yra pats brangiausias dalykas. Kore-edos filme apskritai gausu įspūdingų civilizacijos šiukšlių vaizdų, o „Rylos melodijoje“ užterštas net ir kalbinis lygmuo. Filmo tekstas daugiausia sujungtas iš informacinių ir reklaminių pranešimų, raginančių įsigyti firmos „Namų židinys“ peilių rinkinį ar XIX amžiaus bronzinį židinio laikrodį. Iš esmės toks kalbinis šiukšlynas yra mūsų kasdienis fonas, ištrauktas į pirmą planą, ir man be galo patinka režisierė, mokanti paversti šlamštą poezija. Nuo šiol pavojaus akivaizdoje galėsiu kaip tūkstančius prašvilpęs filmo personažas išraiškingai ištarti: „Jei peršoksim šitą rifą, pavadinsiu jachtą tavo vardu!“

Ir vis dėlto šie metai man praėjo po Jimo Jarmuscho ir jo „Kontrolės ribų“ ženklu. Kitaip nei „Rylos melodijos“ atveju, nėra net ko pacituoti, nes negausios frazės, išimtos iš filmo, arba neskamba, arba pačios yra citatos. Pavyzdžiui: „Geriausi merginų draugai - deimantai!“ Atrodo, be tobulumu stingdančio fono, filme daugiau išvis nieko nėra. Pasaulis čia tarsi pamatytas Laimingojo princo, žvelgiančio į visuotinai įsišaknijusį sielvartą nuo aukštos kolonos brangakmenių akimis. Tačiau jautrumas ir nerimas dėl pasaulio niekur nedingsta. Muratova, Kore-eda, Jarmuschas dar kartą peršoka asmeninio „aš“ rifą, nors kaip visada išsaugo su niekuo nesupainiojamą individualų stilių.

O kaip sakė itin retai filmus kuriantis Rustamas Chamdamovas, „kai turi stilių, tau viskas atleidžiama“. Šiemet po nemenko laiko tarpo antrą kartą pažiūrėjau jo debiutinį filmą „Kalnuose mano širdis“, kuris kadaise tapo vienu pagrindinių mano susidomėjimo kinu kaltininkų. Gaila, neteko plaukti gondola į naujausio Chamdamovo filmo premjerą Venecijoje. Tad keliu šampano taurę už tai, kad ateinančiais metais galėčiau jį pasižiūrėti ne tik namie, bet ir vietiniame kino teatre. Beje, filmas vadinasi „Briliantai“.

Auksė Kancerevičiūtė

2010-ųjų pradžią žymėjo Michaelio Haneke's filmas „Baltas kaspinas“. Įspūdis, išliekantis visus metus. Turbūt dar ilgiau. O šiaip metai įsiminė tuo, kad lietuviškų vaidybinio kino premjerų buvo ne viena ir ne dvi. Kad Šarūnas Bartas „prakalbo“ apie Eurazijos užkaborius, Rytų ir Vakarų kryžkeles ir, nepaisant pasirinkto žanro rėmų, išliko originalus. Kad Kristijonas Vildžiūnas to paties „užkaborio“ istoriją atskleidė kiek kitaip, nei buvo įprasta. Kad Julija ir Rimantas Gruodžiai, ištikimai tęsdami lietuvių poetinės dokumentikos tradiciją, atrado naujų poteksčių. Ir kad „Skalvijos“ kino akademijoje auga (o tiksliau, yra ugdoma) nauja, kūrybinga kino karta.

Santa Lingevičiūtė

Jei pasakyčiau, kad labiausiai 2010-ųjų kine įsiminė Jimo Jarmuscho „Kontrolės ribos“ ar Michaelio Haneke's „Baltas kaspinas“ - nepameluočiau, bet vis dėlto ne šie du filmai labiausiai paveikė emociškai. Paveikė austrų režisierės Jessicos Hausner filmas „Lurdas“. Nesu tikinti - savo požiūrį į Dievą apibūdinčiau kaip Giedra Radvilavičiūtė: „Dievas yra, bet jis man netrukdo.“ Ir dabar negalėčiau aiškiai suformuluoti, kodėl „Lurdas“ taip sujaudino. Gal pamačiau jį tinkamu laiku? Po bemiegės nakties važiuojant autobusu iš viešnagės Varšuvoje pas draugę, kuri taip pat skeptiškai žiūri į religiją, ir man paklausus, kaip vadinasi Mergelės Marijos ėmimas į dangų, ji konstatavo - prekyba žmonėmis. Nemiegojusi visą naktį, ūkanotą sekmadienio popietę nusibeldžiau į „Forum Cinemas Vingį“ ir pasirinkau „Lurdą“ nesitikėdama nieko gero.

Tačiau Hausner filmas mažai ką bendro turi su religija. Žmonės ten važiuoja nebūtinai todėl, kad kažkas kažkada pasakė, jog ten pasirodė Šv. Mergelė Marija, bet todėl, kad mes visi (daugiau ar mažiau) giliai tikime kad ir mažyčiais stebuklais. Sylvie Testud puikiai suvaidino ligos prie vežimėlio prikaustytą merginą, kuri į Lurdą važiavo tik vedama smalsumo ir būdama ten atsistojo ant kojų. Tačiau filmas įstrigo ne dėl tokio siužeto posūkio, labiau dėl kažkokių neapčiuopiamų dalykų. Dėl nustebimo akimirkos, kuri įausta į racionalią filmo tekstūrą. Persmelkia vidinis nerimas, kad stebuklas gali būti tikras, o kartu įtartinas ir gąsdinantis, absurdiškas ir banalus, kaip ir visa kita pasaulyje. Netikinti režisierė subtiliai ir be jokios pašaipos sugebėjo pažvelgti į žmones, turinčius kitokius įsitikinimus, - to mums visiems labai trūksta.

Živilė Pipinytė

Nežinau, ar kalta profesija, ar tiesiog kitaip nebemoku matyti, bet kai atsigęžiu atgal, net prisiminimai įgyja kino vaizdų formą. Sunku atskirti, ką mačiau iš tikrųjų, o ką kine. Kaip matytas filmas atrodo karšta rugpjūčio diena Varšuvos centre ir medinis kryžius Smolensko lėktuvo katastrofos aukoms priešais Belvederio rūmus. Ankstyvas rytas, bet prie kryžiaus gynėjų jau budi policininkai, fotografai, aparatūros ir nuobodžiaujančių televizininkų prigrūsti autobusiukai. Visi kažko laukia. Tas „kažkas“ gal net ir neįvyks. Arba įvyks daug vėliau. Bet niekas nežino kada. Todėl ir laukia.

Vakare šaligatviu jau nepraeisi - abi gatvės pusės grūste prisigrūdusios praeivių, žioplių, pavedžioti šunis specialiai į senamiestį išsirengusių miestiečių. Jų pilna gatvės kavinėse, iš kurių matyti kryžius ir jo gynėjai. Policininkų dar daugiau, jie pabrėžtinai mandagūs, o prie kryžiaus jau nebeprisiartinsi - jis kartu su šaligatvio gabalu atitvertas geležinėmis tvoromis.

Nors jau beveik vidurnaktis, visi laukia. Ir tie, kurie rymo prie kryžiaus. Ir tie, kurie gurkšnoja vyną, šnekučiuojasi, džiaugiasi tarpusavyje bendraujančiais šuneliais. Greičiausiai taip pat atrodys ir pasaulio pabaigos laukimas. Visi bus kartu, šurmuliuos ir gers vyną, o kažkas - apgailėtinas dėl savo fanatizmo ir graudžiai juokingas - budės prie karikatūriško kryžiaus. Ir niekas nepastebės, kaip viskas pasibaigs.

Kai grįžtu į viešbutį ir kylu laiptais, priešais lipantis vyriškis staiga atsisuka ir sako: „Jūs mane sekate!“ Sutrinku, nes vyriškis - populiarus lenkų aktorius, kurio nesitikėjau pamatyti vėlų vakarą ant pigaus viešbučio laiptų. Jis šypsosi ir galantiškai linki ramios nakties, nors iš džiazo klubo apačioje sklinda visai neramūs garsai. Gyvenimas ir filmų nuotrupos susilieja į déjâ vu pojūtį. Tarsi esi gyvenimo tankmėje, bet kartu ir stebi jį iš šalies, lyg tai būtų tik filmas.

Po kelių mėnesių tą patį jausmą, kai sunku nubrėžti aiškią ribą tarp asmeninės patirties ir matytų filmų, išgyvensiu jau „Pasakos“ salėje, kur rodomas vienas nuostabios Kauno kino festivalio programos filmų. Tai - Otaro Joselianio „Šantrapa“ (lietuviškai, žinoma, turėtų būti „Šutvė“). Filmas apie jauną kino kūrėją, kuris visą gyvenimą nori kurti meną. Todėl jis neįtinka nei sovietų cenzoriams, nei prancūzų prodiuseriams. „Šantrapa“ - Joselianio autobiografija, bet sukurta nesureikšminant nei savęs, nei savo kūrybos, net, sakyčiau, pašaipiai vertinant savo pastangas. Joselianis rodo savo gyvenimą kaip pigų, už menkus pinigus sukurtą filmą. Jis kupinas neįgyvendinamų pastangų padaryti kažką svarbaus ir amžino, bet, nepaisant to, rezultatas - naivus lyg ta finalinė filmo herojaus nebyli melodrama. Kadaise siaubą kėlusios meno tarybos, šiurpoki kino komitetų pirmininkai, skundikai saugumiečiai ir buvusios mylimosios filme „Šantrapa“ - lyg komedijos personažai. Joselianis nekuria tokio įprasto dabar mito apie save - kenčiantį, nesuprastą menininką. Jis tiesiog priverčia pasižiūrėti į gyvenimą lyg į nevykusį filmą. Kūrėjo intencijos buvo genialios, tik kažkodėl filmas nepavyko. Bet dirbti buvo ir liūdna, ir smagu. Pagaliau juk niekas nėra tobulas.

Vis dėlto „Šantrapa“ ne apie tai. Jo žinia - netikėta ir guodžianti. Filmo herojus režisierius nesensta. Iki pat savo mirties tamsiuose vandenyse (ar juodaodės undinės glėbyje) jis išliks toks pat žavus, naivus, kompromisų nemėgstantis debiutantas, pilnas iliuzijų ir vilčių. Taip Joselianis sako, kad kinas yra jaunystės eleksyras, o tikras režisierius visados išlieka jaunas menininkas. Ir jis visiškai teisus.

Linas Vildžiūnas

Žinoma, „Baltas kaspinas“, ne vien todėl, kad tai universali alegorija apie blogį dauginantį blogį, kelianti neįtikėtino tikroviškumo iliuziją, bet ir unikalus šiais laikais filmas, grąžinantis tikėjimą, kad kino kalba - dar neišsemtas, neišdžiūvęs šaltinis, ne užbaigta, sustabarėjusi forma, bet gyvas, kintantis raiškos būdas, viskas priklauso nuo talento, gebančio ją praturtinti.

Palyginti su geriausiu praėjusių metų Europos filmu, šiemetinis laureatas - Romano Polanskio „Vaiduoklis“ - tik meistriškai sudėliotas klišių rinkinys.

Sonata Žalneravičiūtė

Kuris reikšmingiausias šių metų kino įvykis? Jų šiemet daug - Michaelio Haneke's „Baltas kaspinas“ (dešimtmečio filmas), neįtikėtini „Skalvijos“ įvertinimai, Wimo Wenderso filmas „Pina“ su 3D akiniais sename Paryžiaus kino teatre, seansai senjorams kiekvieną pirmadienį kaip reikšmingas išbandymas.

Tačiau keisčiausias kino potyris - Kiros Muratovos filmo „Rylos melodija“ seansas Sankt Peterburge. Buvo Baltųjų naktų periodas. Marijana - teatro kostiumų dizainerė iš Maskvos, studijuojanti Sankt Peterburge menotyrą, - sutiko priglausti nakvynei. Ji nuomojosi kambarį bute prie Moikos kanalo. Visame kambaryje pūpsojo maišai šiukšlių, nereikalingų daiktų. Marijana darė tvarką. Kai išsikalbėjom, paaiškėjo, kad Kira Muratova ne tik mano, bet ir jos garbinama režisierė. Rytojaus vakarą, pakabinus baltą paklodę, buvo rodomas filmas „Rylos melodija“. Ant žemės pasimetę tuos pačius maišus su nereikalingais daiktais susėdo Marijanos draugai - melancholiškos fėjos, išsilavinę, bet drovūs berniukai, manieringi vyrai dažytais plaukais. Jie pasėdėdavo, pareikšdavo neginčijamą tiesą, kažkur dingdavo ir vėl sugrįždavo. Pro atvirus langus įplaukdavo populiarios rusiškos muzikos nuotrupos iš kanalu siuvančių laivelių. Susivokiau, kad ne žiūriu, o esu Muratovos filme.

„7 meno dienos“ Nr.46 (922), 2010-12-24