Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Suinteresuotai, be praktinio intereso


Giedra Radvilavičiūtė

Share |
Lapkričio 29 d. Nacionalinės dailės galerijoje vyko susitikimas su Alfonsu Andriuškevičiumi ir jo knygos „Vėlyvieji tekstai“ („Apostrofa“, 2010) pristatymas. Spausdiname renginyje pasakytą Giedros Radvilavičiūtės kalbą.


Kartais žvarbiais ilgais rudens vakarais užsiimu betiksle veikla. Susirandu internete kokį konkursą, pavyzdžiui, „Noriu versti“, ir išverčiu tris ištraukas iš trijų kūrinių, nors niekam jų nesiųsiu. Šiemet man labiausiai patiko austrų rašytojo Gerhardo Rühmo tekstas „Piršlybos“.

 

Vienas jaunuolis norėjo paprašyti merginos rankos. Tačiau juos skyrė didelis ežeras, todėl jis turėjo laukti, kol ateis žiema ir ežeras užšals. Žvarbų rytą jaunuolis išėjo į lauką ir bandė žingsnį po žingsnio. Buvo beveik jau kirtęs ežerą, kai priešais išvydo skrendant laukinių gulbių būrį. Jis žvilgterėjo į jas, žingtelėjo į šoną ir įlūžo iki pat kaklo. Tačiau jaunuolis buvo taip įsistebeilijęs į gulbes, kad paskendęs savo mintyse traukė toliau ir aštrus ledo kraštas atskyrė jo galvą nuo kūno. Kai jis pasiekė krantą, nušiurpo pastebėjęs, kad persisukusi galva grėsė nukristi. Išsigandęs, laikydamasis tiesiai, jis atsargiai artinosi prie merginos namų. Pavasaris, – pagalvojo jis, – pavasaris mane išgydys! Mergina pamačiusi jį nustebo, kad jaunuolis nepratarė nė vieno žodžio, tik žvelgė padėrusiomis akimis. Diena po dienos, savaitė po savaitės laukusi nesulaukusi jo prabylant mergina atidavė savo ranką kitam. Ir pamažu atėjo pavasaris.

 

Man pasirodė, kad šiame kūrinyje yra viskas, ko reikia gerai trumpajai prozai: likimas, netikėtumas, mirtis ir meilė, neišsipildymas, kaip pasakojimo įtampa, ir tragikomedija – kaip pasaulio žanras. Maža to, man pasirodė, kad tas žmogus, kuris eina per ežerą, turi aiškų prototipą ir tas prototipas yra visai ne jaunuolis, jis yra Alfonsas Andriuškevičius.

 

Ilgai mąsčiau, kodėl kilo tokia asociacija. Pagaliau suradau dvi priežastis: vieną, susijusią su fiziniais, kitą, susijusią su dvasiniais dalykais. Alfonsas keletą metų yra priverstas eiti tiesiai, atsargiai, tikslu būtų pasakyti – tarsi per lūžtantį ledą. Antrąją priežastį paaiškinti sunkiau, kaip ir visus dalykus, susijusius su dvasia. Mes žinome posakį „Sveikame kūne sveika siela“ („Mens sana in corpore sana“). Aš manau kitaip – sveikame kūne nėra sielos. Antroji asociacija dėl Alfonso, kaip to jaunuolio prototipo, kilo dėl to, kad jei Alfonsas būtų ėjęs tuo ežeru, jį būtų ištikęs lygiai toks pat likimas.

 

Gyvenimas būtų pralaimėjęs prieš gulbių skrydį. Jis būtų įsistebeilijęs į tobulas formas, vasnojančias danguje, į tuos trim Dievo mostais išlankstytus skrendančius haiku. Jis būtų pamiršęs tykantį pavojų, kaip jį pamiršo jo pasakotojas vienoje esė, kai bučiavo muziejuje vazos linkį. Kaip jis jį pamiršo gerdamas konjaką su kokakola kompanijoje, kurioje šiukštu negalima subloguoti. Kaip jo pasakotojas kartą pamiršo baisią riziką geisdamas pirmosios moters Kauno autobusų stotyje. „Pasiekus kažkokius aukšta lentine tvora aptvertus namus ji [...] staiga sako: „Toliau neisim, berniukas. Jeigu nori, tai čia, stovėdami. “ Kadangi jis labai nori, tai nuolankiai sutinka. Ji atsistoja nugara į tvorą ir viena ranka pasikelia sijoną, o kitoje laiko iškėlusi saldainių dėžutę. Kur dingo jos kelnaitės, protagonistas negalėtų pasakyti ir šiandien. [...] Viskas baigiasi labai greitai, bet protagonistas vis dėlto girdi, kaip kartoninėje dėžutėje kelis kartus subarška saldainiai. Vadinasi, jis mato situaciją ne tik iš vidaus, bet ir šiek tiek iš išorės. Jis ją mato, taip sakant, nesuinteresuotai. Nors dar nežino, kad šis psichinis judesys – kai ką nors labai suinteresuotai veikdamas drauge matai tą veiksmą ir tarsi iš šalies, t.y. be praktinio intereso, – yra pagrindinė estetinio suvokimo sąlyga.“

 

Gebėjimas situaciją vertinti atsietai kartais būna ir išlikimo sąlyga. Vienas ilgų distancijų maratono bėgikas yra pasakęs – skausmas yra neišvengiamas, o ar kentėti – mes pasirenkame.

Kai išverčiau G. Rühmo tekstą apie įlūžusį jaunuolį ir kitam atidavusią ranką merginą, beveik instinktyviai panorau tą kūrinį pratęsti.

 

...Ir pamažu atėjo pavasaris. Iš pradžių mergina ir jos vyras gyveno laimingai, tačiau vasarą juos apėmė nerimas, nes ne taip toli nuo kranto ėmė matytis raudona dėmė. Vyras įsėdo į valtį ir nusiyrė pažiūrėti, kas netikėtai raudonuoja pilkuose vandenyse tarp baltų (kaip gulbės) lelijų. Prisiyręs pamatė, kad raudona dėmė tėra dar vienas žiedas, neaišku kodėl šitoje vietoje nusidažęs kraujo spalva. Gerai jį būtų parodyti žmonai, pamanė vyras, vieną valandą ji būna dabar linksma, o kitą – liūdna, nes laukiasi vaikelio. Jis persisvėrė per valties kraštą, kiek siekia giliau kaip lyną suėmė slidų lelijos kotą, apsuko jį aplink ranką ir truktelėjo. O lelija truktelėjo jį. Ir jau nebepaleido – iš pradžių atsimerkusio, kalbančio vandeniu, vėliau – užsimerkusio ir ramaus.

 

Parašiusi austrų rašytojo kūrinio tęsinį ėmiau galvoti, kodėl aš tai padariau. Dėl to, kad man kartais norisi perkurti tekstus, suvokti juos iš vidaus, kad man patinka pamėkliškos kūrinių ir sakinių sandūros ir todėl į to paties teksto siūlą veju vilną, poliesterį ir liną, kad nesibaiminu pavogti iš gyvenimo tikrą faktą ir paversti jį – nebeatsiprašinėdama – meno faktu, kad ieškau gero santykio su tiesa ir dėl to tekstuose atsiranda žiaurumo ir bjaurasties, kad kūrinyje mano pasakotoja laidoja kitą pasakotoją ir tai tampa esė siužetu, kažkuo irgi dėtas A. Andriuškevičius. Jis netiesiogiai mokė suvokti, kad gyventi citatoje gali būti taip pat patogu kaip ir senamiestyje. Kad nuobodulio anatomija gali būti tokia pat įtraukianti kaip nuogo žmogaus. Ir kad stebeilijimasis į dūmus yra toks pat gyvenimas kaip ir ėjimas pirštis.

 

Prilaikydama ranka svyrančią galvą, kuri, rodės, tuoj nukris nuo kūno, neištardama nė vieno žodžio, žvelgiau padėrusiomis akimis į tuos, kurie šalia manęs statė namus, skraidė lėktuvais, ravėjo daržus, keitė padangas, skaičiavo pinigus, siekė rekordų, laikėsi dietos, nerūkė, negėrė, nejautė nerimo, nesiskyrė su artimaisiais, neskendo, valdė ir šventė, galvojau apie tas pamokas, tuos atradimus. Diena po dienos, savaitė po savaitės. Mane nuo tų žmonių skyrė didelis ežeras. Bet kartais pasitaikydavo žiemų, pasitaikydavo pavasarių.


„7 meno dienos“ Nr.43 (919), 2010-12-03

Versija spausdinimui

Komentarai

anonimas, 2015-03-08 10:30

Tobula

diagnoze, 2010-12-21 00:14

cholera neisiskaitei i andriusi - kaip tik labai issamiai aprase vemima, ir kaip pirstus kisosi, kad liezuveli suvirpintu. jei koks pavydas ir islenda, tai nebent tamstos

cholera, 2010-12-13 10:30

su pratesimu tai nereikejo taip persistengt. grynos lietuviskos pavydo menstruacijos pliupsnis, o ne tyra egzaltacijos metafora israityta. ar budamas sveiko, ar nesveiko kuno, manau, alfonsas niekada nebuna tuo subjektu, kuris siekdamas pagiezos etalono kisa du pirstus gilyn iki gomurio, tam, kad atpiltu vemalus ant klausytojo.

Giedrai, 2010-12-05 15:49

Ačiū už nuostabias sekmadienio popietės akimirkas.. Labai.

Gedas, 2010-12-05 13:56

Skaityčiau ir skaityčiau...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti