Sieną jie pamatė vėliau

Živilė Pipinytė
Nors ir kurtas ketverius metus, Kristijono Vildžiūno filmas „Kai apkabinsiu tave“ pasirodo pačiu laiku. Jis sugrąžina lietuvių kinui normalumo pojūtį: „Kai apkabinsiu tave“ galima vertinti scenarijaus, aktorių, apskritai visų kino sudedamųjų profesionalumo kriterijais. Tai suteikia vilčių.

 

Pastaraisiais metais buvo akivaizdu, kad lietuvių kine nėra vietos naujoms idėjoms ar bent jų paieškoms. Profesionalumo vaidybiniuose filmuose liko stebėtinai mažai, užtat pagausėjo pretenzijų į pasaulinį kiną ir jo mėgstamus siužetus. Tačiau perkelti į lietuvių filmus šie atrodė tarsi „iš antrų rankų“. Režisieriai, regis, stengėsi ištrūkti iš jau kelis dešimtmečius lietuvių kinui „privalomo“ žanrinio neapibrėžtumo ir pseudofilosofiškumo, bet pasakojamos istorijos buvo pernelyg išskydusios, o mintys - pernelyg banalios, kad tai būtų galima pavadinti lietuvių kinui įprastais autorinio ar poetinio kino eufemizmais. Šitame kontekste man atrodo svarbu, kad „Kai apkabinsiu tave“ nuosekliai bandoma to išvengti. Tai - ne Lietuvai adaptuota europietiška istorija, o istorija apie lietuvius, kurios fonas - Europos istorija. Filmas, kuriame svarbiausia yra ne jo autoriaus noras įrodyti, kad jis gali kurti kiną, bet pasakojimas, personažų likimais atskleidžiantis dramatišką tautos pasirinkimą. „Kai apkabinsiu tave“ siužetą papasakoti lengva, bet siužeto pasakojimas filmo neišsemia. Ir dar - filmas sukurtas už visai menkus pinigus, vertinant europietiškais mastais (lietuviškais, beje, taip pat), ir tai dar kartą įrodo, kad ne pinigai yra svarbiausia lietuvių kino bėda.

 

Išskirčiau du „Kai apkabinsiu tave“ siužeto sluoksnius. Pirmasis nukelia į 1961-ųjų Berlyną, kur susitikti su tėvu atvyksta filmo herojė Rūta (Elžbieta Latėnaitė). Ji yra JAV pilietė, mokosi Hamburge, puikiai kalba vokiškai - matyt, ilgokai teko gyventi „dipukų“ stovykloje. Gal todėl Rūta visai nesijaučia čia svetima. Ji pasijus svetima atsitiktinai atsidūrusi Rytų Berlyne.

 

Bet būsimas susitikimas su septyniolika metų nematytu tėvu iškart kuria nematomą įtampą. Tėvas liko Kaune. Jis - tarybinis vaikų rašytojas. Jie susirašinėja slaptai. Mergina ilgisi tėvo. Jau pirmieji filmo kadrai, kai Rūta stebi, kaip tuščioje Berlyno gatvėje pagrobiamas žmogus, žada, kad susitikimas nebus paprastas. Tai patvirtina ir pensiono, kuriame Rūta apsistojo kartu su drauge Aukse (Jurga Jutaitė), šeimininkės bei gyventojų reakcija. Vokiečiai filme įtarūs, įsitempę, budrūs. Jie kažką slepia. Jie iškart įtaria kažką negera. Filmui įpusėjus taps aišku, kad pensione apsistojo būsimi pabėgėliai iš Rytų Berlyno, kurie bijo, kad jaunos ir naivios amerikietės gali sužlugdyti jų slaptą pasirengimą.

 

Iš pradžių Rūtos tėvas (Andrius Bialobžeskis) irgi nesupranta, kur atsidūrė. Bet netrukus ir jis pradeda nujausti, kad kažkas ne taip. Tėvą globoti apsiėmęs pažįstamas žurnalistas Aleksandravičius (Giedrius Arbačiauskas) būtinai nori, kad Rūta atvyktų į Rytų zoną. Jis net meluoja merginai, kad tėvas susirgo ir laukia jos viešbutyje.

 

Režisierius po truputį atskleidžia nuolat didėjančią įtampą. Filmo veiksmo laikas - kelios dienos. Bet jose susikoncentravo keliolikos metų patirtis. Ji skirtinga. Rūta ilgisi tėvo, su kuriuo vaikystėje buvo artima ir kurio jai akivaizdžiai stinga. Ji negali suprasti, kodėl tėvas liko Kaune, nors Auksei pakartoja, regis, standartinę frazę: „Nespėjo į autobusą“. Bet pati Rūta nuolat grįžta prie klausimo kodėl. Kas atsitiko? Ar tai buvo tik atsitiktinumas? Ko ji nežino? Ar tėvas ją išdavė? Ar tėvas ją myli? Susitikimas turi atsakyti į visus klausimus, todėl jis ir kelia Rūtai tokį nerimą. Mergina bijo, kad gali būti atstumta, todėl delsia. Apsispręsti padeda apsilankymas Rytų Berlyne, kai iš pradžių Rūta klaidžioja po griuvėsius, bare negauna kavos (nes yra užsienietė) ir galiausiai atsiduria areštinėje. Pokalbis su tardytoju yra lemiamas - Rūta nusprendžia nebekelti kojos į Rytų zoną.

 

Tėvas nuolat prisimena paskutines kartu su Rūta praleistas valandas. Kas privertė jį pasilikti, be abejo, spėlios ir žiūrovai. Noras likti Lietuvoje, nes tik čia jis jausis reikalingas ir galės kurti? Paradoksalūs pasiliekančio draugo įkalbinėjimai bėgti? Ar meilė kitai moteriai? Tėvas iškart prisipažįsta Aleksandravičiui, kad neatpažintų Rūtos, pamatęs ją tarp kitų.

 

Šia filmo pradžioje pasakyta fraze prasideda antrasis siužetas - apie tėvo ir dukters ryšį. Tai tikroji filmo tema. Kitaip nei rutuliodamas pirmą siužetą apie du Berlynus - dviejų skirtingų politinių sistemų veidrodžius, kuriame režisierius neišvengė gana plakatiškų supaprastinimų (sovietų konsulato salė su milžinišku Lenino portretu, skurdus tėvo viešbučio kambarys su geležine sudedama lovele dukrai), šią temą Vildžiūnas plėtoja itin subtiliai. Intymumo filmui suteikia ir stambūs dukters bei tėvo planai, ir tėvo dovanos. Kaune paliktas pliušinis meškiukas tampa savotišku filmo simboliu, nors kadras, kai trinktelėjus durims meškiukas nukrenta, ir pernelyg tiesmukas.

 

Elžbieta Latėnaitė puikiai vaidina savo herojės naivumą, aikštingumą ir palikto vaiko baimę būti dar kartą atstumtai. Sunkiau jai pavyksta atvirais jausmais grindžiamos scenos, ypač ta, kai grįžusi iš „viešnagės“ Rytų Berlyne viešbučio kambaryje Rūta apsisprendžia išvykti taip ir nepasimačiusi su tėvu. Vildžiūnas teisingai pasielgė perkėlęs herojės sprendimą į kitą - prisiminimų, pasąmonės vaizdinių erdvę: iš pradžių stambiu planu rodoma liepsna - skudurinė. Tai lėlių spektaklio pagal tėvo pasakojimą apie kankinį vienuolį fragmentas, įžanga į sceną, kai vienuolio rūbais vilkintis tėvas nešinas kryžiumi eina per degantį laužą ir lieka nepaliestas liepsnos. Liepsnojantis kryžius tėvo rankose pasako viską, ką jaučia ir kaip tėvą suvokia Rūta. Režisierius leido sau tik tą vienintelę sceną, peržengiančią tradicinio pasakojimo ribas. Bet būtent ji ir padeda susieti abu siužetus, tėvo ir dukters pasaulius, išsaugoti filmo atmosferą, kurią meistriškai jam padeda kurti operatorius Vladas Naudžius.

 

Abu siužetai - ir istorinis, ir psichologinis - nuolat papildo vienas kitą. Siužetas apie geležinės uždangos išskirtus tėvą ir dukterį būtų nepilnas be jų jausmų istorijos. Jausmų istorija būtų nepilna be istorinio fono, kuris ir nulėmė situaciją.

 

Vildžiūnas susieja atskirą šeimos istoriją ir didžiąją istoriją. Istoriją apie tai, kad Berlyno siena atsirado daug anksčiau nei buvo pastatyta tikroji, stovėjusi iki 1989-ųjų. Ir istoriją apie tai, kad dar aukštesnės ir tvirtesnės sienos iškyla tarp pačių artimiausių žmonių. Tų sienų atsiradimo priežastys skirtingos - ideologija, meilė, lūkesčiai, atstūmimas ar baimė būti atstumtam, istorijos kataklizmai. Visa tai atspindi Rūtos ir jos tėvo likimas. Bet tai universali istorija. Po premjeros išgirdau kelias panašias, bet ne mažiau dramatiškas. Viena jų apie dvi karo išskirtas seseris, kurios suaugusios susitarė slapta susitikti Prahoje, bet vėl pasimetė ir viena atpažino kitą tik iš jai siųsto palto. Panašių istorijų būta abiejose geležinės uždangos pusėse. Būtent jos dabar ir padeda geriau suprasti tragiškus XX a. padalijimus.

 

Lyginant su ankstesniais filmais „Nuomos sutartis“ ir „Aš esi tu“, Kristijono Vildžiūno stilius „Kai apkabinsiu tave“ atpažįstamas nepaisant konkrečios istorinės filmo pasakojimo erdvės. Man tas stilius atrodo dalykiškas ir sausokas, bet suprantu, kad antraip filmas netektų preciziško pasakojimo ir tam tikros distancijos, padedančios apibendrinti šią istoriją. Kaip ir ankstesniuose filmuose, Vildžiūnas pirmiausia yra gyvenimo stebėtojas, savotiškas voyeur, tiesa (kaip ir filmo „Nuomos sutartis“ herojus), nevengiantis provokuoti situacijų, bet visada formuluojantis aiškias ir suprantamas išvadas. Neatsitiktinai laukiamiausias ir iš tikrųjų emocionaliausias „Kai apkabinsiu tave“ epizodas - tėvo ir dukters susitikimas - filme parodytas tarsi iš šalies: Rūta suvokia, kas iš tikrųjų atsitiko, stebėdama tėvą pro tolstančio automobilio langą.

 

Bet tai nereiškia, kad Vildžiūnas neįsileidžia į filmą jausmų. Atvirkščiai. Manau, kad jų šiame filme daugiau nei ankstesniuose režisieriaus filmuose. Nuo pat pirmųjų akimirkų „Kai apkabinsiu tave“ skambanti Antoni Komasos- Łazarkiewicziaus muzika paryškina dar vieną svarbią filmo temą - lemtingų atsitiktinumų ir nesibaigiančių istorijos žaidimų su žmonių likimais temą. Bet būtent jie ir priverčia gręžtis atgal, bandyti suprasti, kaip praeitis veikia dabartį, pajusti ant savo skruosto to buvusio laiko dvelksmą.

 

„Kai apkabinsiu tave“ būdingi informatyvūs kadrai, prisodrinti reikšmingų detalių. Informatyvus visas filmo rekvizitas - baldai, kostiumai, menkiausios detalės, net „Literatūra ir menas“, kurį atsiveža tėvas, yra ano meto formato. Tokio pobūdžio filmuose rekvizitas labai svarbus, nes net menka detalė gali pažeisti pasitikėjimą visuma.

 

„Kai apkabinsiu tave“ privertė suabejoti tik tėvo drabužiai - tarpukario Kauno inteligentai ir sovietmečiu atrodė kitaip. Tačiau nepaisant to, kad kiekvienas daiktas, drabužis ar net spalva (pvz., šlykščios žalios, kuria išdažytos tėvo viešbučio kambario durys, negaliu pamiršti iki šiol) atlieka tam tikrą funkciją ir puikiai apibūdina laiką, režisierius palieka erdvės ir žiūrovui, jo prisiminimams ar interpretacijai.

 

Funkcionalūs ir filmo personažai. Visi jie reikalingi, įsimena kiekvienas antro plano vaidmuo. Jei filme nebūtų Aleksandravičiaus, tėvo istorija skambėtų vienaip. Be „draugo“ Petrovo (Aleksas Kazanavičius) - dar kitaip. Užtenka vienos jo frazės apie latvių rašytoją, kad suvoktum sovietų karininko požiūrį į tėvą.

 

Filmo personažų berlyniečių pozicijos taip pat akivaizdžios. Pensiono šeimininkė - Rūtos ir Auksės kontrastas. Vokiečių aktorė ir fotografė Margarita Broich neįtikėtinai tiksliai suvaidino daug gyvenime mačiusią ir puikia nuojauta apdovanotą moterį ir tapo puikia atsvara gana statiškam Bialobžeskio tėvui. Ji gali be žodžių suprasti žvilgsnį ar gestą ir tiksliai įvardyti situaciją.

 

Regis, filme nėra ir nė vieno dramaturgiškai nepateisinto epizodo. Įsimena ir savotiškas jų „įrėminimas“ - sovietų erdvės pabrėžtinai ankštos, kartojasi durų motyvas - nuoroda į erdvę, kuri netrukus bus visiškai užrakinta.

 

Funkcionalūs ir filmo dialogai, gal todėl kartais jie skamba kiek dirbtinokai, ypač tai akivaizdu Auksės ir Rūtos pokalbiuose. Bet kai įgėręs amerikietis filmo pradžioje pasako frazę, kuri tiksliai nusako laiką - prieš septyniolika metų ant miesto krito bombos, - ji tiksliai įvardija sąjungininkų padalyto miesto atmosferą. Nerimo ir laikinumo nuotaiką padeda kurti ir tikslūs kronikos kadrai. Režisierius sąmoningai primena ne tuos, kuriuos iškart atpažįstame iš gausybės per „History“ kanalą rodomų dokumentinių filmų. Kaip ir siužetas, tie kadrai sunkiai tilptų į formalų oficiozinį filmą. Kronika savaip diagnozuoja istorinį „Kai apkabinsiu tave“ laiką ir padeda suprasti tą gana dviprasmišką nuotaiką, kai aišku, kad kažkas atsitiks, bet kasdienybė vis dar diktuoja savus rūpesčius ir įpročius. Vieni mūrija sieną, o kiti, jau atsidūrę anoje jos pusėje, dar vedžioja šunis ir nustebę atsisuka į lemiamą istorinį momentą fiksuojančią kino kamerą, dar nesuvokiančią, kad šią akimirką prasideda kita epocha.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.