Dauguma viduriniosios ir vyresniosios kartos muzikos mėgėjų tikrai atsimena labai talentingą berniuką garbanotų pūstų plaukų kupeta. Maskvoje gimęs pianistas Jevgenijus Kissinas (g. 1971) buvo vunderkindas, groti pianinu pradėjęs metų amžiaus, pirmą viešą koncertą grojęs dešimties metų, o jo išskirtiniu talentu sovietiniais metais galėjo žavėtis daugiausia buvusi SSSR ir Rytų Europos šalys. Kad ir kaip būtų keista, Lietuvoje tuomet jis taip ir nekoncertavo. Berniukas užaugo ir, kitaip nei daugelis vunderkindų, išliko pačių geriausių gretose, koncertuoja viso pasaulio prestižinėse salėse, jo biografija itin įspūdinga. Muzikalumas, interpretacijų gelmė ir poetiškumas, o kartu virtuoziškumas pelnė Kissinui išskirtinę vietą ne tik tarp savo kartos, bet ir tarp visų laikų pianistų. Jis nuolat kviečiamas koncertuoti visame pasaulyje, bendradarbiauja su geriausiais orkestrais ir dirigentais, tarp jų su C. Abbado, V. Aškenaziu, D. Barenboimu, C.M. Giulini, J. Levine’u, L. Maazeliu, R. Muti, S. Ozawa.

Jevgenijus Kissinas ypač pagarsėjo Frédérico Chopino, nuo vaikystės mėgstamiausio kompozitoriaus, kūrinių interpretacijomis. Kissino santykis su Chopino muzika pianisto brandos metais nepasikeitė – Chopinas užima centrinę vietą jo repertuare, nors jis aprėpia įvairių epochų ir stilių muziką nuo Bacho iki Šostakovičiaus.

Specialiai „7 meno dienų“ skaitytojams siūlome interviu su E. Kissinu, nors lakoniški atsakymai parodė, kad pianistas nelinkęs apie muziką, savo muzikines patirtis kalbėti žodžiais. Muzika, kaip jis teigia, pranoksta bet kokias žodines galimybes ją apibūdinti. Todėl tiesiog lieka laukti koncerto...

Vardas „Jevgenijus Kissinas“ visų pirma asocijuojasi, ypač Rytų Europoje, su vaiku vunderkindu. Kas šiandien yra Jevgenijus Kissinas (turiu omenyje ne tik įspūdingus titulus ir pasaulinį pripažinimą)?

Manau, tai turėtų būti klausimas ne man, o mano draugams, tiems, kurie mane gerai pažįsta asmeniškai.

Kas Jums, kaip menininkui, yra tapatybė? Ar tai tautybė, gimtasis miestas, ar Jūsų muzikinė siela, ar dar kas nors? Kiek tapatybė yra Jums svarbi?

Tapatybė man yra visi šie dalykai, kuriuos išvardinot. Manau, tai nėra kažkas, apie ką žmogus daug galvoja, o tiesiog integrali kiekvienos asmenybės dalis. Bent jau mano požiūriu.

Kokie Jums svarbiausi gero pianisto kriterijai?

Būti geru pianistu reiškia gerai groti fortepijonu. Tačiau vien tik to nepakanka. Net jeigu rankos puikiai dera su klaviatūra, instrumentas man visada yra tik priemonė išreikšti mano jausmus muzikai.

Ar teisinga teigti, kad mieliausia, artimiausia Jūsų sielai yra romantizmo epochos kompozitorių muzika?

Teisingiau (sąžiningiau) būtų pasakyti, kad būtent romantizmo epochos muziką aš geriausiai groju. Tačiau taip, man artimiausia yra romantinė plačiąja prasme muzika.

Nesate dalyvavęs nė viename pianistų konkurse. Ar konkursus iš principo vertinate neigiamai?

Konkursų niekaip nevertinu būtent dėl tos priežasties, kad niekada jokiame jų nesu dalyvavęs. Mano karjera nuo pat pradžių klostėsi sėkmingai, taigi niekada nebuvo reikmės dalyvauti konkursuose.

Esate turėjęs tik vieną fortepijono mokytoją savo gyvenime – Anną Pavlovną Kantor. Tačiau ką iš didžiųjų muzikos pasaulio asmenybių, pianistų taip pat galėtumėte pavadinti savo mokytojais?

Savo mokytojais galėčiau pavadinti visus didžiuosius muzikus – ne tik pianistus, – kurių klausiausi ir tebesiklausau. Tai Šaliapinas, Casalsas, Schnabelis, Furtwangleris, Karajanas, Giulini, Gilelsas, Bernsteinas, Fischeris-Dieskau, Katchenas, Carlos Kleiberis, Gouldas, Domingo, du Pre. Paminėjau tik keletą jų.

Kaip pasirenkate bisus – ar pagal koncerto atmosferą, santykį su klausytojais, ar turite savo mėgstamiausius bisus, kuriuos grojate dažniausiai? Jei taip, tai kas tie kūriniai?

Bisus pasirenku tik pagal konkretaus koncerto programą, po kurios juos groju.

Vaikystėje mėginote komponuoti muziką. O šiandien ar imatės muzikinės kūrybos?

Ne. Nustojau komponuoti paauglystėje.

Koks būtų pats svarbiausias dalykas, kurio palinkėtumėte jaunam itin talentingam pianistui?

Palinkėčiau, kad turėtų galimybę ugdyti savo talentą.

Daug keliaujant po pasaulį ir sutinkant įvairių gabių jaunų žmonių, ar Jums nekyla noras imtis pedagoginio darbo?

Išmėginau save pedagogo amplua pirmą kartą gyvenime prieš kelis mėnesius, kai klausiausi dviejų jaunų, bet jau daug pasiekusių pianistų ir daviau jiems patarimų. Tai buvo šauni patirtis.

Šiais metais išleista Jūsų įskaityta šiuolaikinės jidiš poezijos kompaktinė plokštelė. Jidiš poezija ar poezija apskritai yra Jūsų hobi?

Ir viena, ir kita.

Tai bus Jūsų pirmasis koncertas Lietuvoje. Ar kelia ši šalis Jums kokias nors asociacijas?

Labai ryškiai atsimenu, kaip drąsiai Lietuva kovojo už savo nepriklausomybę 9-ojo dešimtmečio pabaigoje – 10-ojo pradžioje. Tuomet mano širdis buvo absoliučiai Lietuvos pusėje. Ir dabar džiaugiuosi, kad, nepaisant visų sunkumų, jūsų šalis sėkmingai žengia modernios išsivysčiusios demokratijos keliu.

Kalbino Kamilė Rupeikaitė

„7 meno dienos“ Nr.38 (914), 2010-10-29