Gandai ir legendos visuomet naudingai pasitarnauja būsimo spektaklio populiarumui, tad ir šiuo atveju ažiotažinio smalsumo netrūko. Buvo žinoma tik viena, kad Maksimo Gorkio pjesę „Dugne“ Koršunovas jau pastatė Norvegijoje, Oslo nacionaliniame dramos teatre, netrukus po „Hamleto“, o koks buvo rezultatas, istorija kol kas paslaptingai nutyli. Taip pat nuvilnijo neramūs gandai apie kažkokią uždarą peržiūrą, kur išrinktiesiems buvo pirmąkart parodyta lietuviška šio kūrinio versija. Ir štai, aktoriaus Dainiaus Gavenonio ir dailininkės Jūratės Paulėkaitės kadaise sumąstytas ir sykį jau išbandytas „Uždaro vakaro“ žanras naujai atgijo pastarajame „kambariniame“ Oskaro Koršunovo spektaklyje.

Ankštoje erdvėje susispietusi aktorių grupė per trumpą laiką minimaliomis priemonėmis, pasitelkusi tik dalį dramaturginio teksto, nedideliam skaičiui žiūrovų parodė akciją, kurios aliuzijos ir prasmės siekia nepalyginti platesnių erdvių ir horizontų. Norint suvokti visus šiuos gurmaniškus komponentus tiesiog būtina žinoti ir dramaturgiją, ir režisieriaus kūrybą (bent jau pastarųjų spektaklių), tad terminas „uždaras vakaras“ čia įgavo ne tik žanrinę, bet ir tiesioginę prasmę: nepasiruošęs žiūrovas tiesiog negali įvertinti visų jo privalumų. Lietuvių teatras, šiurpinantis kultūrinę erdvę nepaliaujamai plintančiu popsiškumu, dabar teisėtai gali didžiuotis turėdamas ne šiaip sau elitinį teatrą, bet ir ypač rafinuotą elitiškumo pavyzdį - šį naujausią OKT teatro spektaklį.

Kambariniais arba nestandartinių erdvių vaidinimais mūsų publikos šiaip jau nenustebinsi. Turiu galvoje pirmiausia Kauno dramos teatro Ilgąją salę, kurią Jonas Jurašas panaudojo statydamas jau chrestomatiniu tapusį, laiko, atminties ir praeities smilčių užbarstytą avangardinį šedevrą „Smėlio klavyrai“. Tas pats kauniečių „koridorius“ vėliau puikiai atstojo šaudyklą Jūratei Onaitytei - „ginkluotai ir labai pavojingai“ Heddai Gabler Gintaro Varno spektaklyje.

Ilga ir siaura OKT repeticijų salė analogiškai pritaikyta reginiui: publika susodinta keliomis eilėmis išilgai erdvės. Kasdienis apšvietimas keliais vos pastebimais išradingais sprendimais (scenografija Oskaro Koršunovo ir Dainiaus Liškevičiaus) pritaikytas sceniniam vyksmui. Kairėje - plastikinių dėžių sandėlis; greta jo ant sienos - siaura švieslentė su bėgančiomis sentencijomis iš tekstų, artimų pjesei; kitame salės gale - projektorius, rodantis ant sienos vis kitus gamtos ir miestų vaizdus ir keliantis nemenką triukšmą.

Toks kuklus, bet išradingas erdvės dekoravimas padarė repeticijų kambarį panašų į autobusą, kurio viename gale sukrautas bagažas, kitame, kaip vairuotojo kabinoje, mirga pralekiantys pro langą vaizdai, o sugedusi švieslentė skelbia arba kitą stotelę, arba atsitiktinę reklamą, arba pokštaujančio programuotojo išdaigas.

Apie teatrines akcijas autobusuose ir traukiniuose irgi jau ne sykį teko girdėti, kai kuriose jų ir dalyvauti - tiek stovinčiose, tiek judančiose transporto priemonėse. O čia sukurta judėjimo iliuzija tapo spektaklio vidinio vyksmo veiksniu, sceninio laiko ir pasakojimo aistros likiminio pagreičio vektorių suma, ir atlikėjus, ir žiūrovus įtraukiančia į vieną bendrą judėjimo sūkurį - link nežinomo ir baugaus draminio išrišimo.

Ši teatrinė „transporto priemonė“, kad ir kaip būtų keista, labai panaši į sovietinių didmiesčių metro vagoną. Ten keleiviai irgi sėdėdavo pasieniais vis-à-vis ir turėdavo progą nuodugniai ištyrinėti vieni kitus, susižvalgyti, netgi užmegzti trumpalaikius, kelių stotelių trukmės, vos akimi pastebimus, bet kartais labai aistringus ir skausmingus flirtus.

Taigi, priešais žiūrovus, išilgai priešingos sienos, pastatytas ilgas baltas barjeras, panašus į stalą. Už jo, kaip kokios sporto ar popso žvaigždutės, sėdi Koršunovo „Hamlete“ vaidinę aktoriai. Tačiau jie, kitaip nei tame spektaklyje, ne nusisukę tyrinėja savo veidus veidrodžiuose, o žvelgia tiesiai į akis besitaisančiai savo vietose publikai ir atvirai ją pašiepia žvilgsniais. Vietoje hamletiško klausimo „Kas tu esi?“ aktorių (mes dar nežinome, kuris ką vaidina, nes programėlė tai nutyli) akys transliuoja grėsmingą pranešimą: „Mes žinome, kas jūs esate, ir kad jūs esate niekas!“

Ant barjero-stalo stovi keletas buteliukų geriamojo vandens, lėkštėje per vidurį paberta skurdaus maisto - vaflinių paplotėlių, panašių į ostijas. Pirminis šio vaizdo įspūdis - tarsi iš Leonardo Da Vinci „Paskutinės vakarienės“, ir tai daroma akivaizdžiai sąmoningai. Centrinis „mesijas“ yra Gavenonis, abipus jo įsitaisę „apaštalai“ - Darius Meškauskas, Julius Žalakevičius, Darius Gumauskas, Rasa Samuolytė, Giedrius Savickas, Jonas Verseckas, Tomas Žaibus. Dešiniajame krašte, „prie vairuotojo vietos“, įsitaisė Nelė Savičenko ir Rytis Saladžius. Iškart matyti, kad visi jie - ta pa...