Parodos „Nuobodulys“ pagrindu ir tapo autorės įžvalgos iš šio išsamaus tyrimo apie 9-ojo dešimtmečio lūžį Lietuvos fotografijoje, po kurio kokia dešimtis fotografų ėmė fiksuoti nereikšmingus, neplepius, kartais lengvai nepaaiškinamus dalykus. Knyga nėra griežtai menotyrinė, ji apima kelias disciplinas – mažų mažiausiai filosofiją, psichologiją, kultūrologiją. Todėl ją skaitant gauni net kelių rašymo žanrų naudos ir malonumo. Narušytės prigimtinis talentas kurti įtraukiantį pasakojimą verste verčia leistis ne tik į savianalizę, bet ir atrasti daug įprastai atmetamų patirčių, bandyti suvokti jų veikimą. Daugiausiai, žinoma, kalbama apie nuobodulį.

O šį tyrinėtoja skirsto į situacinį (susijusį su monotonija, laiko išgyvenimo specifika, pvz., kai lauki ko nors, ir nieko neveikimu) ir permanentinį, kurį lemia ar kursto banalėjanti kultūra, intencionalumo (veržimosi veikti) stoka, prasmės neapibrėžtumas. Bandymai pasitelkus filosofus, psichologijos tyrinėtojus ir kitus teoretikus suvokti nuobodulio veikimą, kilmę, kitimą ir padarinius bei galimus požiūrius į jį ir yra įdomiausia šios knygos dalis. Vieną dieną suvokusi, kad tos keistos „fotografijos yra apie nuobodulį, per nuobodulį ir iš nuobodulio“, Narušytė pasiūlė nagrinėjant tokią fotografiją nuobodulį pasitelkti kaip estetinę kategoriją.

Autorė pabrėžia, kad „XX amžiaus antrosios pusės Vakarų mene pastebima tendencija vengti prasmės, trikdyti žiūrovus akivaizdžiai tuščiais kūriniais ir mėgautis nuoboduliu“. Na, pavyzdžiui, Andy Warholas ypač sadistiškas šiuo klausimu, tačiau mūsų dailėje buvo kiek kitaip. Remigijaus Treigio padūmavusių interjerų, peizažų, Vytauto Balčyčio nykių miesto užkampių su šnekiomis vertikalėmis, nesveikai ir ne vietoje euforiškais saulės blyksniais, Giedriaus Liago epizodų su dingstančio regėjimo efektu, Gintauto Trimako dviračio fotografavimų į orą, Gintaro Zinkevičiaus panaudotų smulkiadaikčių, nykstančių niekam nematant, Alvydo Lukio šaligatvio fragmentų su buvusio medžio bige, Alfonso Budvyčio šviesos jungtukų su rankos fantomu ir gazuoto vandens automatų žiaunų, Vidmanto Ilčiuko linijos kreida per mokyklinę lentą ir kokių nors nusmurgusių arba „tapybiškų“ laiptinių kampų beprasmiu atsainumu nepavadinsi, nebent gali įtarti panašų pasipriešinimo elementą skatinamaisiais provokuojamoms euforijos būsenoms (kur masinės kultūros, kur ideologizuotos sistemos). Nebent Algirdo Šeškaus pašaudymai atbula ranka man atrodo tiesiog a...