|
Teatras iš muzikos ir atminties
Šiųmečio 64-ojo Avinjono festivalio (liepos 7-27 d.) asocijuotas menininkas - šveicarų režisierius Christophas Marthaleris. Atėjęs į teatrą iš klasikinės muzikos (profesionalus obojininkas), jis ir savo spektaklių neįsivaizduoja be muzikos. Festivalio atidarymui Popiežių rūmų garbės kiemo scenoje buvo parodytas jo naujausias spektaklis „Paperlappap“. Prancūzų kritikai po premjeros neslėpė nusivylimo, bet specialiai šiai erdvei kurtas ir niekur kitur nerodytas spektaklis atspindi Marthalerio kūrybos specifiką. Apie tai jis papasakojo žurnalui „Telerama“.
Ką jums reiškė tapti Avinjono festivalio meno vadovu kartu su rašytoju Olivier Cadiot?
Aš bijojau. Nežinojau Olivier kūrinių, nebuvau skaitęs nė vienos jo knygos, nematęs nė vieno spektaklio. Be to, ir mano prancūzų kalba gerokai silpnesnė nei jo vokiečių. Taigi abejojau, ar pavyks. Bet pavyko.
Kaip?
Susitikę kartu valgėme, gėrėme. Tai mane ir įkvepia. Paskui galiu grįžti namo, dirbti, apninka idėjos. Lygiai taip pat...
|
Shakespeare'as, mokantis mus naujos kalbos
„Karaliaus Ričardo II tragedija“. Režisierius Jean-Baptiste Sastre.
Kuo grįstas jūsų vertimas, kokia versija jūs naudojotės?
Frédéric Boyer: Yra keletas in-quatro (knygų formatas, kurių puslapiai užlenkti du kartus, kas buvo įprasta XVII ir XVIII a.), bet jie mažai skiriasi. Aš pasirinkau seniausią, vadinamąją Oksfordo, versiją, išsaugodamas, pavyzdžiui, tikrinių vardų rašybą, kuri buvo suvienodinta XVIII amžiuje. Galutinė teksto versija rėmėsi skirtingais spektakliais, į jį pateko suflerio pastabos, jis buvo...
|
|
Skaityti visus 
Rašyti
