„Nepaklusniuosius“ teko pažinti nuo pirmo festivalio, po jo spėti ir stebėti, kur link kelių entuziastų sumanyta „Nepaklusniųjų žemė“ suksis, kaip skleisis „muzikos, kaip dvasios ekologijos“, tema. Šiemet pagavau save festivalį lyginant su pirmuoju, po atotrūkio viskas atrodė gaivu ir nauja kaip anuomet. Kai kas pakitę, kai kas nuosekliai plėtojama, bet visa alsuoja jau pažįstamu entuziazmu kažką (nuo ko pasaulis taptų švaresnis ir gražesnis) daryti čia ir dabar, kasdien paliekant erdvės improvizacijai ir atviram bendravimui su aplinka, stereotipinę akademinių koncertų formą (atėjau, pagrojau, išėjau) stengiantis keisti į neformalų vyksmą (eikime, bendraukime, įsiklausykime).

„Nepaklusniųjų žemė“ Neringoje jau įsišaknija kaip reiškinys, o „Nepaklusnieji“ auga į savitą bendriją, kurioje muzikinį ansamblio terminą tikslinga taikyti nebent kalbant apie susigrojimą, o ne kolektyvui apibrėžti. Iš pirmųjų atlikėjų septyniukės šiemet „Nepaklusniųjų“ tradicijų židinį kurstė keturi: pianistai Sonata ir Rokas Zubovai, violončelininkas Mindaugas Bačkus ir fleitistas Andrius Radziukynas. Bet kaip ir kasmet prisijungė festivalio idėjoms pritariantys pakeleiviai. Į festivalio muzikinį vyksmą įsitraukė klarnetininkas Julius Černius, smuikininkas Vytautas Mikeliūnas, altistė Dovilė Sauspreikšaitytė, etnomuzikai Arvydas ir Gaila Kirdos, kompozitorė Jurgita Mieželytė. Idėjai tiesti kultūrinės bendrystės tiltus tarp skirtingų šalių muzikantų neatsispyrė ir prie „Nepaklusniųjų“ jungėsi smuikininkas Chrisas Brainas bei violončelininkas Thomas Collingwoodas (Didžioji Britanija), Austrijoje gyvenanti rusų fleitininkė Marija Fedotova bei Vokietijoje gyvenantis rusų pianistas ir klavesinininkas Aleksandras Puliajevas, norvegų baritonas Steinas Skjervoldas.

O kur dar visas būrys gražaus jaunimo, dalyvavusio ne kaip papuošalas, o kaip pilnakraujė varomoji jėga, teikianti vilčių, kad vartotojiškais santykiais grįstas kultūros burbulas anksčiau ar vėliau sprogs ir trapios tikrosios dvasios ekologijos apraiškos taps visaverte gyvenimo būdo dalimi. Pirmiausia turiu omeny „Trupę P.S.“ - aktoriaus ir režisieriaus Valentino Masalskio vadovaujamo Vilniaus kolegijos scenos meno 2 kurso studentus, jų pavydėtiną gyvenimiškos ir sceninės patirties, mąstymo ir kūrybos laisvės troškulį, jų užkrečiamą bendravimo energiją, ir „Nepaklusniųjų“ stovyklą išjudinusią, ir festivalio renginių erdves užliejusią. Sunku pasakyti, kas paveikė labiausiai, ar festivalio atidarymui trupės pliūpsniu į publiką paleistas P. Handke's „Publikos išplūdimas“, ar tarsi akmenis nuo per kasdienį skubėjimą apkerpėjusios širdies ridenantis dainos, judesio ir minties spektaklis „Kalnas“, ar iš arti pamatytas ypatingu abipusiu pasitikėjimu ir atsidavimu bendram tikslui grįstas V. Masalskio ir jo auginamos trupės bendravimas, - veikiausiai visa kartu, kaip tarnystės menui, prasmės, tikėjimo sutvirtinimas.

Pirmą kartą „Nepaklusniųjų žemėje“ pasirodė ir dar viena studentų aktorių trupė - Klaipėdos universiteto Menų fakulteto režisūros specialybės trečiakursiai. Dariaus Meškausko ir Reginos Šaltenytės režisuotu B. Brechto spektakliu „Geras žmogus iš Sezuano“ jie priminė ne tik apie spektaklyje gvildenamas dvasios ekologijos problemas, bet ir įsiliejo į muzikinę festivalio programą atgaivintais, Vytauto Kernagio šiam spektakliui kurtais zongais.

Kūrybiškumu kuo platesnę auditoriją siekdami užkrėsti „Nepaklusnieji“ ne pirmus metus bendradarbiavo su M. Rostropovičiaus fondu ir Nacionaline moksleivių akademija, su čia suburtais jaunaisiais talentais Nidoje surengė jaunatve trykštančią Valstybės dienos šventę, o fondo globojamą jaunąjį gitaros virtuozą Joną Kublicką tango ritmu įtraukė į šiam žanrui skirto koncerto programą.

Pradėta muzikantų septyniukės ir kasmet apgyvendinta vis daugiau dalyvių šiemet „Nepaklusniųjų žemė“ kaip niekad panėšėjo į tikrą kūrybinę stovyklą: dalyviai būrėsi po vienu stogu, virė repeticijos ir diskusijos, sklandė idėjos, kai kurios programos buvo kuriamos čia pat ir kone iš eskizų išsirutuliodavo į improvizuotą sceninį vyksmą, tvyrojo šeimyninio kartų bendravimo dvasia.

Mažiausieji stovyklos dalyviai ir Neringoje gyvenantys jų bendraamžiai būrėsi į Ekologinio meno plenerą. Birželio 28 - liepos 2 d. Juodkrantės L. Rėzos kultūros centre ir Preilos savivaldybėje su menininkėmis Renata Valčik, Ramune Pečiukonyte, Dovile Levickaite ir Goda Paliakaite jie savo rankomis įgyvendino viziją, kaip iš šiukšlių ir gamtinių medžiagų sukurti gyvūnus. Kūrė ne šiaip sau, o kaip būsimus „Žvėrių karnavalo“ muzikinės programos Juodkrantės „Ąžuolyno“ lauko estradoje ir Nidos „Agilos“ kultūros centre dalyvius. Išmonės ir fantazijos vaikams galėjai tik pavydėti, jų sukurta gyvūnų galerija nuo trapios fosilijos iki įspūdingų dramblio, meškos, liūto ar kupranugario ne vienam kėlė nuostabą. Kaipmat prisiminiau vienos mažylės bežaidžiant paplūdimy žaidimo draugui mestą repliką „mąstyk!“. Ji labai tiko visam „Nepaklusniųjų“ festivaliui, o ekologinei akcijai (kaip ir kasmet, poilsiautojai buvo raginami rinkti šiukšles, o už pririnktus šiukšlių maišus festivalio renginiuose lankydavosi nemokamai) ir plenerui ypač...

Į festivalio muzikinių apmąstymų lauką šiemet nardino dešimt programų: nuo kamerinės muzikos vakarų iki tango istorijos pasakojimo ar muzikos ir kino sintezės seanso gyvai įgarsinant Charlie'o Chaplino šedevrą - filmą „Mažylis“. Klausant koncertų vis apimdavo jausmas, lyg būtum garso ir interpretacijos laboratorijoje, anaiptol neprimenančioje išbaigtų ir skrupulingai supakuotų firminių produktų mugės. Būtent tas jausmas, kad esi gyvo proceso dalyvis ar jo dalis, įtraukė į „Nepaklusniųjų“ kuriamą muzikinio pažinimo erdvę ir kurstė nesikabinėti prie to, kas tuokart nepavyko, kur nuslysta „pro šalį“. Kur kas svarbesnis atrodė atlikėjų siūlomas pažintinis muzikos aspektas.

Groti tai, kas patiems įdomu, ir klausytojus supažindinti su kuo įvairesne muzika, kalbantis ir ausiai jau įprasta ankstesnių laikų, ir gal netikėta šiuolaikine muzikos kalba, - „Nepaklusniųjų žemės“ dalyvius vienijanti idėja. Į ką atsigręžta šiemet? Pirmiausia - į baroko muziką. Paminint dvigubą - J.S. Bacho ir D. Scarlatti - 325-ųjų gimimo metinių sukaktį skambėjo šių didžių baroko epochos kūrėjų muzika klavesinui: J.S. Bacho Prancūziška uvertiūra h-moll ir šešios D. Scarlatti sonatos, bisui - dar ir J.S. Bacho aranžuota A. Vivaldi koncerto D-dur lėtoji dalis. Karštas klavesino ir hamerklavyro (skambėjusio vėlesniuose koncertuose) gerbėjas A. Puliajevas nesiskiria su šiais instrumentais, pats atsiveža ten, kur nori jais į publiką prabilti. Atsivežė ir šįkart, ir prakalbino labai asmeniškai, nustebindamas dinaminių niuansų kupinu dainuojančio klavesino įspūdžiu. Tai kur kas daugiau nei įprastas agogikos išmanymas; tokią kantileną, skambinant šiuo instrumentu, retai išgirsi. Panoraminį žvilgsnį į baroką siūlė antra festivalio programa „Una festa barocca“, parengta M. Fedotovos, Th. Collingwoodo, M. Bačkaus ir A. Puliajevo. Čia po puošnias baroko epochos įmantrybes žvalgytasi prisimenant ne tik A. Vivaldi, J.S. Bachą ar G.Ph. Telemanną, bet ir publikai tikrai mažai girdėtus A. Solerą ar A. Forqueray.

Rečitaliai festivalyje buvo skirti ne tik klavesinui, bet ir balsui bei, kas itin reta, klarnetui. Jau kelinti metai pasitempti skatinančia patirtimi su „Nepaklusniaisiais“ dalijasi klarnetininkas J. Černius. Šiemet ši patirtis tapo dar svaresnė, mat kartu surengtas Juliaus rečitalis „Gyvenimas su klarnetu“. Stilistiškai įvairią W.A. Mozarto, F. Poulenco, R. Vaughano-Williamso ir D. Milhaud muzikos programą vienijęs klarnetas suskambo įvairiausiomis spalvomis, o jį valdęs solistas tryško energija. Pagalvojau: posakis „jei gali negroti, negrok“, - tikrai ne šiam muzikantui. Į festivalį irgi ne pirmą kartą atvykstantis ir Lied žanrą čia su meile atveriantis baritonas S. Skjervoldas, talkinamas V. Mikeliūno, J. Černiaus ir S. Zubovienės, šįkart pasinėrė į R. Schumano ir H. Wolfo dainų pasaulį. Minint vieno 200-ąsias ir kito 150-ąsias gimimo metines, prasmingai prisimintas jų palikimas, o kartu ir Lietuvoje mažokai puoselėjama dainų rečitalio tradicija.

Grynai kamerinei muzikai „Nepaklusnieji“ skyrė dar dvi programas. Vienoje pabandė atverti mažiau žinomus L. van Beethoveno portreto bruožus, autentiškumo įspūdį sustiprindami A. Puliajevo meistriškai valdomo hamerklavyro skambesiu. Šviesiais, nuotaikingais atspalviais portretą papildė S. Skjervoldo atliktos škotų, danų, švedų, airių ir velsiečių dainos iš L. van Beethoveno harmonizuotų įvairių tautų dainų rinkinių. Kitoje programoje, tęsdami lietuvių muzikos sklaidos misiją, „Nepaklusnieji“ iš aruodų ištraukė B. Kutavičiaus ir V. Bartulio opusus: „Aštuonias Stasio miniatiūras“ ir „... nežinios akivaizdoje nedrąsiai giedame...“, o programą paįvairino į vidurį drąsiai įterpdami J. Brahmso Klarneto trio op. 114.

B. Kutavičius ir V. Bartulis - ne vieninteliai šiame festivalyje skambėję lietuvių kompozitoriai. Itin naujai ir aktualiai čia suskambo M.K. Čiurlionis. Jo įžvalgus požiūris į liaudies kūrybą - „...mūsų dainos, tai tarytum brangaus marmuro uolos ir laukia jos tik genijaus, kurs mokės iš jų pasigaminti nemirštančius veikalus“ - primintas minint Lietuvos Valstybės dieną. Šia proga, o ir minint 140-ąsias M.K. Čiurlionio gimimo metines, jo harmonizuotos liaudies melodijos vinguriavo ir jaunimo sambūryje prie Nidos savivaldybės, ir renginyje „Oi lekia lekia“ „Agilos“ kultūros centre. Skleidėsi visu savo grožiu ir festivalio dalyviams dainuojant, ir „Nepaklusniųjų“ muzikantams atliekant įvairesnei instrumentų sudėčiai R. Zubovo pritaikytas aranžuotes. Įpinti ir autentiški lietuvių muzikos instrumentai. Kai kas iš publikos juos išgirdo ir pavadinimus sužinojo pirmą kartą, tad pristatyti buvo verta.

Nenuspėjamais žanriniais ir stilistiniais viražais save ir kitus stebinantys „Nepaklusnieji“ jų pažėrė ir šiemet. Tarsi prognozuodami įsišėlsiant vasaros karštį, festivalio mediumui ėmė ir parengė tango muzikos programą. 200-osios Argentinos metinės paakino prisiminti čia gimusį žanrą ir pristatyti savitą jo retrospektyvą. Prisipažinsiu, tikrojo tango karščio ir polėkio pasigedau, nors momentinių laisvės protrūkių būta - kad ir netikėtai išsiveržęs V. Mikeliūno smuiko ir M. Fedotovos fleitos flirtas. Nenuostabu, juodu bene geriausiai jaučia neakademinį žanrą - Marija grojo Piazollą su „Kremerata Baltica“, o Vytauto muzikavimo patirčių laukas toks platus, kad po įvairios stilistikos muziką jis jau senokai nardo tarsi žuvis vandeny.

Ekologijos ir muzikos temos festivalyje išvien susipynė rengiant programą „Žvėrių karnavalas“. Kompaniją ir muzikantams, ir klausytojams čia palaikė jau minėti vaikų sukurti gyvūnai. Vieni buvo įkurdinti scenoje, kiti - tarp klausytojų (Juodkrantės „Ąžuolyno“ estradoje) ar juos pasitinkančioje fojė („Agilos“ centre). Vaikus siekę sudominti ne tik C. Saint-Saenso pieštais muzikiniais žvėrių paveikslais, bet ir kitokia muzika, „Nepaklusnieji“ į programą įtraukė daugiau prancūzų kompozitorių kūrinių - F. Poulenco „Žvėryną“ ir O. Messiaeno „Juodąjį strazdą“ - bei mažiesiems skirtą nuotaikingą lietuvių kompozitorės J. Mieželytės muzikinę pasaką „Kaip genys eglę kirto“.

Šiek tiek netikėtai festivalyje prisiminta dar viena - Holivudo 100-mečio sukaktis. Nors, žinant „Nepaklusniųjų“ polinkį į įvairių žanrų sintezę, žvilgsnis į kino istoriją gal ir neturėtų stebinti. Juk jau anksčiau ir Neringoje, ir kituose miestuose jie rodė muzikos ir kino programą „Cinemusique: Charlie Chaplin XXI“ su ištraukomis iš kino filmų „Mažylis“, „Cirkas“, „Nauji laikai“ ir „Didmiesčio žiburiai“. Šį kartą pirmasis Holivude filmuotas Ch. Chaplino filmas „Mažylis“ pristatytas kaip vientisas kino ir muzikos kūrinys. Už tai - širdingai ačiū. Valanda su genialiai sukurtu Ch. Chaplino filmu ir kiekvieną ekrane matomą emocinį virptelėjimą be žodžių perteikiančia paties Ch. Chaplino kurta ir „Nepaklusniųjų“ neįtikėtinai sinchroniškai ir nuotaikingai atliekama muzika tapo pačia geriausia festivalio kulminacija.

Atsisveikinta čapliniška nuotaika - festivalį palydint „su šypsena ir galbūt su ašara“.

„7 meno dienos“ Nr.29 (905), 2010-07-23