Pasižiūrėjęs filmą supranti, kodėl Nolanas taip rūpestingai slėpė „Pradžios“ siužetą. Jis minimalus. Bet žiūrovą užgriūva tokia įtaigių, energingų ir keistų vaizdų lavina, kad sudėtingesnis siužetas ir nereikalingas. Filmo herojus Kobas, kurį suvaidino Leonardo DiCaprio, yra pramoninis šnipas. Bet jis vagia ne idėjas. Pasinaudojęs žmogaus sapnais, Kobas sugeba patekti į svetimą pasąmonę, pasiekęs, regis, trečiąjį sapnų lygmenį, sugeba ją keisti, įterpti, įdiegti (matyt, tai ir reiškia „inception“) savo mintis. Dabar Kobo užduotis - įtikinti turtuolio paveldėtoją parduoti tėvo verslą. Paveldėtojas Fišeris (Cillian Murphy) akivaizdžiai žiūrėjo per daug filmų apie šnipus ir Džeimsą Bondą. Jo sapnuose - begalinės gaudynės, kalnų tvirtovių šturmas ir daug agresijos. Kobo sapnuose taip pat visko daug, bet yra ir dramatiškiausiais momentais pasirodanti mylima moteris (Marion Cotillard). Ji neturi valios gyventi, yra apsėsta autodestrukcijos ir nevilties, bet Kobas nuolat jaučia kaltę. Tas meilės ir kaltės jausmas yra tarsi vilkelis, kurį Kobas gniaužia savo delne ir sapne, ir tikrovėje.

Didysis sapnų tyrinėtojas Carlas Jungas teigė, kad sapnus galima analizuoti kaip pjesės inscenizaciją - kaip įvedama probleminė situacija, kaip ji rutuliojama ir užbaigiama. Panašiai elgiasi ir Nolanas - jis inscenizuoja savo personažų (jų pakankamai daug - visa Kobo bendradarbių komanda) sapnus, paverčia juos savotišku labirintu. Ellen Page herojė architektė Ariadnė yra lyg nuoroda į mitinį sapnų aspektą. Panašių nuorodų filme daug - į mitus ir Stanley Kubricką (viešbučio koridoriai, kuriuose gravituoja filmo herojai), Jorge Louis Borgesą ir „Matricą“, Alaino Resnais „Praėjusiais metais Marienbade“ ir net garsiausią Cotillard vaidmenį - Edith Piaf dainos motyvas suskamba kiekvienąkart, kai herojė pasirodo kadre. Nolanas elgiasi panašiai kaip broliai Wachowsky - senus mitus pripildo naujoviškai skambančių (bet gerokai supaprastintų) prasmių, kurias džiugiai atranda jaunieji žiūrovai. Tai lyg veiksmo filmas, nukeliantis į sapnus. Sudėtinga apiplėšimo istorija, besirutuliojanti pasąmonėje. Populiarių žanrų ir intelektualių idėjų apie pasąmonėje gimstančias emocijas samplaika, kurioje vis dėlto nugali ne idėjos, o veiksmas. Žinoma, ir vaizdai - Nolano vaizduotė stulbina, meistriški filmo triukai, montažas ir siurrealistiški vaizdiniai (kad ir kubu pavirstančios Paryžiaus gatvės) - taip pat. Bet kažkodėl atsiranda ir tuštumos pojūtis.

Nolanas, be abejo, yra intelektualas. Ir kaip kiekvienas save gerbiantis postmodernistas jis ieško įkvėpimo masinėje kultūroje. Jis sugebėjo paversti intelektualiu net klasikinį komiksų personažą Betmeną. Iš tiesų Nolanui įdomiausia yra žmogaus prigimtis. Jį domina, kaip funkcionuoja atmintis, prisiminimai, kaip žmoguje formuojasi teisybės jausmas, kaip mokomasi manipuliuoti kitais. Pirmasis visuotinį dėmesį atkreipęs Nolano filmas „Memento“ taip pat pasižymėjo sudėtinga struktūra (siužetas tarsi atsukamas laike atgal) ir gana paprastu siužetu. Nolanas pritrenkia ne pasakojimu, o pasakojimo būdu ir dar, matyt, savo filmų trukme. „Tamsos riteris“ man pasirodė begalinis, „Pradžia“, deja, taip pat.

„Pradžioje“ režisierius nuolat generuoja savo herojų sapnus, tarsi teigdamas, kad Holivudo formulė - „sapnų fabrikas“ yra amžina. Laikai keičiasi, bet materializuotų sapnų poreikis tik didėja. Anksčiau režisieriai mėgo „filmo filme“ motyvą, Nolanas siūlo „sapną sapne“. Pasižiūrėjusi „Pradžią“, prisiminiau brolių Coenų „Bartoną Finką“. Į Holivudą patekęs pažangus dramaturgas viešbučio kambaryje ant sienos mato paplūdimyje besiilsinčios gražuolės nuotrauką. Kuo ilgiau jis žiūri į tą nuotrauką, tuo garsiau ošia jūra, tuo tikresnė yra gražuolė. Pabaigoje nuotrauka atgyja. Supranti, kad Finkas atsidūrė kitoje tikrovėje. Pirmuosiuose „Pradžios“ kadruose - jūros bangų į paplūdimį išmestas Leonardo DiCaprio. Jo veidas aplipęs smėliu. Gal Nolano viešbučio kambaryje kabojo ta pati nuotrauka?

„7 meno dienos“ Nr.29 (905), 2010-07-23