Panašią situaciją 2004 m. filme „Gyvenimas po vandeniu“ (LNK, 25 d. 23 val.) ironizuoja Wesas Andersonas. Įžymybių pasaulį jis vaizduoja sąlygiškai, groteskiškai, perdėtai, bet filmas atrodo realistiškas. Matyt, tas pasaulis jau virto tiesiog grotesku, juk, tarkime, kurios nors rūtos, editos ar kitos televizijos šou damos akivaizdžiai gyvena visiškai iškreiptoje tikrovėje, tiksliau, yra tos tikrovės dalis. „Gyvenimo po vandeniu“ herojus Styvas Zisu (Bill Murray) yra pasaulinė įžymybė - okeanografas, filmų apie povandeninį pasaulį kūrėjas. Paskutiniu metu jį persekioja nesėkmės - ryklio nasruose žuvo geriausias draugas ir kolega, staiga atsiradęs jaunuolis Nedas įtikinėja Styvą, kad yra jo sūnus. (Man patiko mokslininko reakcija: „Nekenčiu tėvų ir visad stengiausi netapti vienu iš jų“.) Styvas pradeda rengti naują ekspediciją. Jos tikslas - atkeršyti rykliui. Kaip jau supratote patys, režisierius postmodernistiškai perdainuoja ne vieną garsų siužetą ar asmenį, be to, atsiranda ir „filmo filme“ motyvas. „Gyvenime po vandeniu“ yra ir daugybė digresijų, spalvingų personažų, nelabai turinčių kuo užsiimti, pavyzdžiui, Cate Blanchett ir Angelicos Huston herojės. Bet Andersonas tai daro nuolat, ir, regis, labiausiai jį įkvepia net ne Mobis Dikas, o Orsonas Wellesas - menininkas ir legenda. Pastarojo bruožų turi ir Murray'aus personažas. Egoistas ir keistuolis Styvas ne tik juokingas. Jis turi ką pasakyti. Jo įdomu klausytis, net jei jis - žvaigždė.

Apsišaukėlį sūnų vaidina įdomus aktorius Wesas Owenas - beveik visų Andersono filmų veidas. Jį pamatysime ir George'o Armitage'o komedijoje „Didžioji įtampa“ (LNK, šiandien, 23 d. 21.30). Tai tikra atostogų komedija - veiksmas nukelia į egzotiškas salas. Žavingas banglentininkas sudaro sandėrį su Havajų verslininku, sutinka kriminalinių polinkių gražuolę, bando apgauti verslininką ir t.t.

Sentimentalesniems žiūrovams siūlyčiau prisiminti klasikinį Johno Schlesingerio filmą „Vidurnakčio kaubojus“ (LTV, 25 d. 23 val.). Pagrindinį provincialo, kuris tikisi pragyventi iš turtingų miesto ponių dėmesio, vaidmenį 1969 m. filme sukūrė Angelinos Jolie tėvas Jonas Voightas. Tačiau Niujorke šis gražuolis kaubojaus kostiumu atsiduria pačiame dugne ir yra įdomus (kaip beviltiško naivumo įsikūnijimas) nebent Andy Warholo „fabriko“ personažams, kurie puikiai išmano, kaip save parduoti kuo pelningiau. Besidomintiems šiuolaikiniu menu, be abejo, bus įdomu, kaip save pačius viename vakarėlio epizode vaidina dabar legendomis vadinami International Velvet, Ultra Violet, Tayloras Meadas ar Paulas Morrissey. Atvirai sakant, vaizdelis gana pretenzingas, bet, laimė, filme svarbiausi ne jie, o puikus Voighto ir Dustino Hoffmano duetas: du autsaideriai, nepaisant nieko, išsaugojo sugebėjimą užjausti, rūpintis silpnesniu, jausti atsakomybę už kitą.

Deano Murphy filmo „Keista porelė“ (LNK, 30 d. 00.25) herojai - du pagyvenę ponai iš mažo Australijos miestelio Vinsas („krokodilas Dendis“ Paulas Hoganas) ir Ralfas (Michael Caton) patiria finansinius sunkumus. Jie nusprendžia pasinaudoti lengvatomis apsimetę homoseksualiais. (Įtariu, kad jei lietuviai staiga priimtų panašius įstatymus, visokie gražuliai staiga atsidurtų kitoje barikadų pusėje ir neštų vaivorykštės vėliavą.) Situacija komplikuojasi, kai į miestelį atvyksta įtarus mokesčių inspektorius (Pete Posthlethwaite). Suprantama, miestelyje kyla skandalas.

Kaip paprasta pas mus sukelti skandalą, parodė vienos laidotuvės, po kurių, tiksliau, po žiniasklaidos išpūstų kaltinimų kunigams, tauta staiga nusigręžė nuo Bažnyčios. Grahamo Guito 2002 m. trileris „Susitarimas tylėti“ (TV3, 24 d. 01.50) taip pat nagrinėja Bažnyčios temą. Gydytojas tėvas Joachimas (Gerard Depardieu) Brazilijoje tiria neįtikėtinai kenčiančios vienuolės Saros (Elodie Bouchez) atvejį. Jo nesustabdo ir tai, kad jaunoji karmelitė staiga išvyko į Prancūziją. Tėvas Joachimas suvokia, kad tiesa apie merginą gali apversti aukštyn kojomis jo gyvenimą, bet nori išsiaiškinti paslaptį.

Jei „Susitarimas tylėti“ pasirodys bejėgis prieš vasaros karštį ir nemigą, siūlau (ypač visų „Pjūklų“ entuziastams) pasižiūrėti 1994 m. Kimo Henkelio filmą „Kruvinos skerdynės Teksase. Kita karta“ (TV3, 25 d. 01.45) Šis filmas pratęsė dabar jau klasikiniu laikomą 1974 m. Tobe'o Hooperio filmą apie kanibalų šeimynėlę, kuri ieško aukų artimiausioje degalinėje. Nors Hooperio „Kruvinos skerdynės Teksase“ buvo uždraustas ne vienoje šalyje, „siaubiakas“ tapo vienu pelningiausių visų laikų nepriklausomu filmu, o Niujorko moderniojo meno muziejus nusipirko filmo kopiją ir taip suteikė jam šiuolaikinio meno kūrinio rangą. 1986 m. Hooperis sukūrė filmo tęsinį, kuris iš pradžių buvo laikomas nevykusiu ir silpnu, uždraustas daugelyje šalių, bet netrukus „reabilituotas“ ir paskelbtas postmodernistišku pirmojo pastišu. Paskui dar buvo trečioji dalis, kurioje vaidino tada dar niekam nežinomas Viggo Mortensenas. Ketvirtasis filmas, t.y. „Kruvinos skerdynės Teksase. Kita karta“ sulaukė dėmesio vėliau, kai išgarsėjo pagrindinius vaidmenis filme kūrę Matthew McConaughey ir Renée Zellweger, bet iškart po premjeros jis buvo pavadintas blogiausiu 10-ojo dešimtmečio siaubo filmu. Jo nesėkmė privertė atsisakyti dar vieno tęsinio idėjos. Pjūklo motyvas atgimė tik po Rugsėjo 11-osios, kai teroristai ir nesibaigiantis karas Irake tapo tikra „dovana“ siaubo filmų kūrėjams. Žinoma, kiekviena tauta sublimuojasi savaip. Kartais pagalvoju, kad gal jaučiamės tokia nelaiminga tauta todėl, kad nemokame pasižiūrėti į save iš šalies ir kurti siaubo filmų. Personažų ir tragedijų - nors karučiu vežk, o siaubo filmo - nė vieno. Tik du „Zero“. Anksčiau lietuviai kūrė poetiškus ir nostalgiškus filmus apie kaimą, šviesią vaikystę. Beje, vieną jų - skaidrų 1974 m. Gyčio Lukšo „Mano vaikystės rudenį“ šį savaitgalį primins LTV (24 d. 22.30).

Jūsų -

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.29 (905), 2010-07-23