Įėjus į galeriją pirmiausia pasitinka Vladimiro Tarasovo darbai, o Marko Garry kūriniai paliekami pabaigai. Anotacija skelbia, kad „organiškos Marko Garry instaliacijos iš siūlų gijų dramatiškai pakeičia galerijos erdves ir žiūrovo santykį su erdve“, todėl jų link judama nusiteikus sulaukti deserto, vainikuosiančio parodą. Tačiau kalbant apie visus parodos kūrinius ir jų kuriamą dialogą tokia drama tarsi ir neužklumpa. Visi eksponuojami darbai idėjiškai tarsi jungiasi į vieną muzikinį kūrinį, visi drauge džiazuoja ir improvizuoja. Muzikinį toną lyg preliudą parodai užduoda Vladimiras Tarasovas su „Noktiurnu popieriui“ (1998) pirmoje salėje.

Ventiliatorių atgaivinti popieriaus lapai kaip tikri muzikantai judesiu sukelia garsą. Šiai instaliacijai labai tinkamas atrodo posakis „pats groja, pats šoka“. Nors tai vizualinis kūrinys, kuriame popieriaus lapas ir ventiliatoriai yra vaizdinis instaliacijos pagrindas, vis dėlto svarbiausiais dėmenimis tampa judesys ir, žinoma, garsas. Baltas popieriaus lapas, kaip erdvė begalinėms vaizdų galimybėms rastis, Vladimiro Tarasovo instaliacijoje transformuojasi į muzikos instrumentą, grojantį ritmingą noktiurną. Toks grynas garsas artėja prie muzikos kilmės klausimo – kada tam tikra garsų dermė jau suvokiama kaip muzika, o kada tai yra dar tik garsų mišinys?

Panašus klausimas, tik apie vaizdą, ataidi iš Marko Garry darbo „Prigimtis ir suvokimas“ (2010). Erdvėje ištempti spalvoti siūlai iš pirmo žvilgsnio primena akademinio piešimo mokymo priemonę, kai nuo vaizduojamo objekto vedamos perspektyvinės linijos, taip analizuojant vaizdą ir „teisingą“ jo vaizdavimą plokštumoje. Tik Marko Garry kūrinyje šiek tiek ironiškas ir hiperbolizuotas mėginimas analizuoti vaizdą padaro sudėtingu konstruktu, linijų raizgalyne, kur atsekti, kas ką pratęsia, kas su kuo jungiasi ir t.t., beveik neįmanoma ir netikslinga. Tai, ką mes matome kasdien net nesusimąstydami, ėmus analizuoti tampa painia, komplikuota sistema su daug dėmenų ir daugiau chaoso nei tvarkos. Šmėsteli klausimas, ar iš viso žmogus geriau suvokia aplinką racionaliai analizuodamas, ar pajusdamas, įsijausdamas?

Šios idėjos pratęsiamos kitame Marko Garry darbe „Verčiau šokčiau, nei kalbėčiau su tavimi“ („I’d rather dance with you than talk to you“, 2010). Šiame kūrinyje menininkas priverčia lankytoją šokti. Nubrėžus linijas, kuriomis juda žmo...