Įėjus į galeriją pirmiausia pasitinka Vladimiro Tarasovo darbai, o Marko Garry kūriniai paliekami pabaigai. Anotacija skelbia, kad „organiškos Marko Garry instaliacijos iš siūlų gijų dramatiškai pakeičia galerijos erdves ir žiūrovo santykį su erdve“, todėl jų link judama nusiteikus sulaukti deserto, vainikuosiančio parodą. Tačiau kalbant apie visus parodos kūrinius ir jų kuriamą dialogą tokia drama tarsi ir neužklumpa. Visi eksponuojami darbai idėjiškai tarsi jungiasi į vieną muzikinį kūrinį, visi drauge džiazuoja ir improvizuoja. Muzikinį toną lyg preliudą parodai užduoda Vladimiras Tarasovas su „Noktiurnu popieriui“ (1998) pirmoje salėje.

Ventiliatorių atgaivinti popieriaus lapai kaip tikri muzikantai judesiu sukelia garsą. Šiai instaliacijai labai tinkamas atrodo posakis „pats groja, pats šoka“. Nors tai vizualinis kūrinys, kuriame popieriaus lapas ir ventiliatoriai yra vaizdinis instaliacijos pagrindas, vis dėlto svarbiausiais dėmenimis tampa judesys ir, žinoma, garsas. Baltas popieriaus lapas, kaip erdvė begalinėms vaizdų galimybėms rastis, Vladimiro Tarasovo instaliacijoje transformuojasi į muzikos instrumentą, grojantį ritmingą noktiurną. Toks grynas garsas artėja prie muzikos kilmės klausimo – kada tam tikra garsų dermė jau suvokiama kaip muzika, o kada tai yra dar tik garsų mišinys?

Panašus klausimas, tik apie vaizdą, ataidi iš Marko Garry darbo „Prigimtis ir suvokimas“ (2010). Erdvėje ištempti spalvoti siūlai iš pirmo žvilgsnio primena akademinio piešimo mokymo priemonę, kai nuo vaizduojamo objekto vedamos perspektyvinės linijos, taip analizuojant vaizdą ir „teisingą“ jo vaizdavimą plokštumoje. Tik Marko Garry kūrinyje šiek tiek ironiškas ir hiperbolizuotas mėginimas analizuoti vaizdą padaro sudėtingu konstruktu, linijų raizgalyne, kur atsekti, kas ką pratęsia, kas su kuo jungiasi ir t.t., beveik neįmanoma ir netikslinga. Tai, ką mes matome kasdien net nesusimąstydami, ėmus analizuoti tampa painia, komplikuota sistema su daug dėmenų ir daugiau chaoso nei tvarkos. Šmėsteli klausimas, ar iš viso žmogus geriau suvokia aplinką racionaliai analizuodamas, ar pajusdamas, įsijausdamas?

Šios idėjos pratęsiamos kitame Marko Garry darbe „Verčiau šokčiau, nei kalbėčiau su tavimi“ („I’d rather dance with you than talk to you“, 2010). Šiame kūrinyje menininkas priverčia lankytoją šokti. Nubrėžus linijas, kuriomis juda žmogus šioje galerijos salėje apžiūrinėdamas erdvinę kompoziciją, pamatytume tikrai įmantrų šokį. Tradiciškai eksponuojant, rodant darbus sukabintus eilėmis ant galerijos sienų, gautųsi tik linijinis bėgimas pakraščiais. Norėdamas pamatyti instaliaciją ir ja pasigrožėti, turi judėti visu kūnu: eiti iš vienos salės pusės į kitą, vėl grįžti atgal, užversti galvą į viršų, kraipyti ją, eiti atbulas, suktis ir t.t.

Nors kūrinį sudaro šešios detalės, instaliacijoje dominuoja ir iš karto akį patraukia kompozicija iš spalvotų siūlų (detalė 3 ir detalė 6), kuri ir yra tas draminis elementas, minėtas anotacijos citatoje. Ši juosta palubėje, panaši į vaivorykštę, tampa instaliacijos kulminacija. Tačiau, mano manymu, kadangi ji įvietinta (kurta kaip site-specific objektas), regis, labiau integruojasi į aplinką, o ne dramatiškai šią keičia. Instaliacijoje „Verčiau šokčiau nei kalbėčiau su tavimi“ kiekybiškai dominuoja augalų motyvai. Tikras augalas vazone (detalė 1) grynina galerijos orą ir pakeitęs natūralią buvimo vietą (ant grindų, ne prie sienos) transformuojasi į meno kūrinį. Taip pat matome medžio piešinį (detalė 4) ir iš amerikinės liepos išdrožtą elegantišką leliją (detalė 5 „Mėlynakė žolė“, „Blue eyed grass“). Kita detalė (2) – švitrinimui skirta medžiaga – kuria kontrastą su trapiais ir...