Jau pirmą kartą apsilankęs vienuose didžiausių tapybinių atlaidų mūsiškėje meno scenoje - 14-oje Vilniaus tapybos trienalėje - supratau, kad bus prasti popieriai. Ekspozicija kirto kaip kirviu į galvą! Efektas buvo pritrenkiantis - man tikrai labai (žiauriai ir nenusakomai) patiko. Laksčiau salėmis ir gėrėjausi. Buvo taip gražu, kaip paveikslais nukabinėtoje kokio nors seno buto svetainėje (be jokių pašalinių neigiamų minčių - man tokie kambariai iš tiesų kelia susižavėjimą).

Netgi galiu išvardinti, kas patiko labiausiai. Visų pirma, manau, kad pats sėkmingiausias trienalės dalyvis - Praneetas Soi'us su savo monochromine sienine tapyba (komplimentas už puikią architektūrinę integraciją, monumentalų, akį savaime patraukiantį vaizdą). Tada - Hannaleena Heiska su savo mitologizuotais hibridais ir plonais, persišviečiančiais potėpiais. Viskas patiko tiek idėjiniu, tiek plastiniu lygiu. Ir dar - šviesūs ir ironiški Takeo Hanazawos paveikslai: iliustratyvios drobės, kurių personažai (beje, paimti iš turtingos pasaulinės kultūros) juda lyg maniškio vaikų darželio animacinių filmukų herojais išpieštų pavėsinių judesiais.

Bet čia svarbiausia ne asmeniškumai. Pirmam labai geram įspūdžiui užteko ir neblogos parodos architektūros bei koncepcijos. Skirtingų, tiesiog nepalyginamų autorių darbai sudėlioti į vieną ritmišką visumą, atskiri darbai turi savo erdvę, jie kvėpuoja, į žiūrovą atsisuka pačiais puikiausiais savo profiliais. Pavyzdžiui, sudubliuotas ir į kampą įleistas Patricijos Jurkšaitytės viešbučio interjeras įgijo dvigubos sugestijos ir įtikinamai pakartotos renesansinės perspektyvos pojūčio. Arba, pavyzdžiui, nedidelė Ričardo Povilo Vaitiekūno retrospekcija, kuri šimtu procentų lenkė neseną jo parodą Nacionalinėje galerijoje (trienalės ekspozicijoje darbai buvo sukabinti gyvai - atsižvelgiant į spalvinius, mastelių niuansus, o NDG - mechaniškai, linijomis, kaip ąsočiai ant tvoros). Nacionalinės dailės klasikas vien dėl eksponavimo kokybės sužibėjo savo stipriausiomis - koloristinėmis savybėmis.

Net sakyčiau, kad lietuvių tapytojams jų užsieniečiai kolegos sukūrė labai neblogą foną. Antai solidžiai atrodė Inos Budrytės, Henriko Čerapo, Alfonso Vilpišausko kolekcijos. Pirmoji apskritai kai kuriems dailėtyrininkams yra šių metų ,,atradimas“. Man pačiam dėl to yra keista, nes su šia menininke esu pažįstamas asmeniškai ir manau, kad tokio pripažinimo ji galėjo susilaukti kur kas anksčiau (ypač turėdamas omenyje kur kas ankstesnius, dar 9-ojo dešimtmečio jos sieninės tapybos darbus).

I. Budrytės kūriniai trienalėje gerai iliustruoja mintį, kad sukūrus tinkamą kontekstą galima išryškinti pačius vertingiausius atskirų darbų ir juos padariusių menininkų kūrybos bruožus, šiuo atveju - metafiziškumą, kalbėjimą žaismingomis metaforomis, įtaigiai ,,sukabintas“ ryškias, kartais rėkte išrėkiančias (vienatvę, liūdesį, neviltį) spalvas. H. Čerapas su savo Hermanno Nitscho dvasia ir paveikumu (brutalūs nutekėjimai vertė krūpčioti) nutepta „Kita Mėnulio puse“ („The Dark Side of the Moon“ - pavadinimas, žinoma, pasiskolintas iš vieno „pinkfloidų“ vinilo) pademonstravo stipriąsias ekspresionizmo savybes ir tai, kad jis vis dėlto Lietuvoje dar egzistuoja.

Arba A. Vilpišauskas - prisipažinsiu, niekada pernelyg rimtai nevertinau jo moliškai storasluoksnių dažų užtepliojimų (jie atrodė pernelyg savitiksliai), bet čia ir dabar, tarp plastine prasme gana blankių kaimynų, jo ryškiaspalviai dirvožemiai suspindėjo perlišku ryškumu.

Įdomus ir parodos pavadinimo formulavimas (tai jau k...