Visi minėti išeivių kūrybos pristatymai nėra tolygūs menine kūrinių kokybe, potekstėmis. Vienuose tegauname istoriškai svarbios informacijos, praplečiame akiratį ar galime įsigyti puošmeną interjerui. Kituose tenka maloniai nustebti, kad turime iki šiol Lietuvoje labai mažai žinomų tautiečių, kurie ne tik sugebėjo pasiekti stulbinančią šlovę pasaulyje, bet jų darbai yra įdomūs ir šiandien. Žinoma, kalbu apie Jono Rimšos (1903–1978) parodą „Tropikų šauksmas“.

Drąsiai galima teigti, kad daugelio mūsų žinios apie J. Rimšą iki šios parodos tebuvo „nulinės“ arba labai skurdžios. Tuo galima lengvai įsitikinti panaršius interneto tinklalapiuose. Čia sužinotume tik tiek, kad tapytojas, vadinamas „lietuviškuoju Gogenu nuo Svėdasų“ (J. Rimša kilęs nuo Svėdasų, Anykščių raj.), plačiai išgarsėjo Pietų Amerikoje. Dailininką, apžavėtą spalvingos Bolivijos kultūros, visą gyvenimą kamavo tėvynės ilgesys. Savo piešinius jis puošdavęs lietuvišku Vyčiu ir pasirašinėdavęs „Pintor lituano“ („lietuvis dailininkas“). Už nuopelnus Bolivijos kultūrai J. Rimša yra pelnęs svarių apdovanojimų, paskelbtas šios šalies garbės piliečiu, jo paveikslai laikomi nacionaliniu bolivų turtu.

Nors sovietmečiu apie J. Rimšą, kaip ir apie daugelį išeivijoje kūrusių lietuvių, žiniasklaida, dailės leidiniai atkakliai tylėjo, bet 1977 m. Lietuvos dailės muziejuje buvo surengta jo kūrybos paroda, o jau nepriklausomoje Lietuvoje tapytojo kūryba 1999 m. buvo demonstruojama „Vartų“ galerijoje. Su J. Rimša ryšius nuolat palaikė Valdas ir Alma Adamkai, įsigiję ne vieną tapytojo kūrinį, padėję jam surengti parodų JAV.

Parodoje eksponuojama įvairių laikotarpių J. Rimšos tapyba, akvarelės, piešiniai. Akivaizdu, kad savąjį braižą – spalvingą, sodrių spalvų ir monumentalių formų, ekspresionizmo, postimpresionizmo paveiktą stilistiką tapytojas atrado ne iš karto. Tarp ekspozicijos kūrinių – nemažai peizažų, portretų, kuriuose matyti realistinės, itin literatūriškos išraiškos pastangos. Kai kurie saldoki peizažai savo spalvine gama iki skausmo primena „atvirukinius“ Antano Žmuidzinavičiaus vaizdelius, o portretai – aiškiai „užsakyminiai“ arba sausoki ir nuobodūs dėl siekio kruopščiai kopijuoti natūrą. Atrodo, šiam menininkui itin tiktų „lietuviškojo Paulio Gauguino“ etiketė, kurią noriai klijuoja daugelis rašiusių apie jo kūrybą. Žinoma, tokio ryšio tikrai esama – Taičio salos motyvai, moterų portretai ir aktai, žaižaruojančios, vitražinės spalvos, hedonistinė nuotaika. Sakoma, kad J. Rimša žavėjosi garsiojo prancūzo tapyba. Tačiau jei nekalbėsime apie išraiškos, formos skirtumus, J. Rimšos kūriniuose, moterų portretuose ir aktuose gerokai mažiau erotiškų, kūniškų, geidulingų atspalvių, kurių pritvinkusios Gauguino kompozicijos, spinduliuojančios geismą, aistringą, kartu – tingią goslių malonumų saldybę. Ko gero, šimtmečiu vėliau gyvenusiam lietuviui ne ką mažiau rūpėjo formalūs – komponavimo, kolorito, potėpio – dalykai ir spalvingo šalies charakterio išraiška, nebūtinai per erotikos prizmę. Tarp brandžiųjų J. Rimšos kūrinių aptinkame ritualinių šokių scenų, įtaigiai sukomponuotų čiabuvių figūrų. Juose justi tapytojo siekis atskleisti egzotiško krašto dvasią, apibendrinti savo įspūdžius, sukoncentruoti juos į tam tikrą pasakojimą...