Ta proga net BBC2 kultūros laida „The Review Show“ aną savaitę baudėsi aptarti futbolo įtaką mūsų kultūrai, nors, laimė, iš tikrųjų aptarė tai, kaip futbolo čempionato šviesoje pasaulis mato Pietų Afriką (kurioje vyksta šis čempionatas) ir kaip Pietų Afrika prisistato pasauliui. Be patronizavimo ir požiūrio iš vakarietiškų „aukštumų“ nebuvo apsieita, nors kiekvieną kartą tikiuosi, kad jau šįkart tikrai sau to neleis... Leido. „Atidarymo ceremonija buvo labai mėgėjiška, pigi, primityvi, bet būtent dėl to man ir patiko!“ Ir taip toliau. Tarsi neužtektų varžybų transliacijų, transliacijų kartojimų, kartojimų komentarų, vakarinių aptarimų pokalbių laidose, geriausių „gabaliukų“ kompiliacijų ir taip toliau, ir panašiai, rodomų per televiziją kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro, BBC2 dar nusprendė į savo programą įsprausti ir 2006 metų prancūzų dokumentinį filmą „Zidanas: XXI amžiaus portretas“ - apie garsųjį prancūzų futbolininką. Prisimenu, tik pasirodžiusi ši juosta buvo sutikta kritikų liaupsėmis. O ir TV anonse filmas pristatomas kaip užburiantis, neeilinis, ypatingas. Jis toks: per vienas rungtynes visas 90 minučių kino kameros futbolo aikštėje seka vien tik Zinadine'ą Zidaną. Tiesa, sumanymo grynumas čia neišlaikytas: reikėtų nė per sekundę neatitraukti vienos kameros akies nuo šio žaidėjo, ir juostos nemontuoti, tačiau filme (suprantama, dėl komercinių paskatų) nemažai ir visos aikštės vaizdo intarpų, daugybė montažo triukų, o viduryje (atseit per pertrauką?) dar įterpiamos ir televizijos žinių nuotrupos: kažkur sprogo kažkokia kasykla, žuvo žmonės, kažkur nulijo rupūžėmis, bet visa tai tik menkniekiai, palyginti su tuo, kas vyksta DABAR. O kas vyksta? Filmas turbūt įsivaizduoja išaukštinantis futbolininką kaip asmenybę, atskleidžiantis jo vidinį pasaulį, pakeliantis patį futbolą į dar neregėtas dvasines aukštumas (tik neaišku, kam to dvasingumo čia reikia, juk šis žaidimas ir taip jau labai populiarus, surenka milžiniškas pinigų sumas - ko dar trūksta?). Kadro apačioje vis užrašoma viena kita banali frazė, tikriausiai iš pokalbio su futbolininku, kaip antai: „Žaidimą atsimenu labai fragmentiškai“; „Atrodo, kad viskas iš anksto nuspręsta“; „Kartais girdžiu žiūrovus, kartais ne“ ir panašiai. O ekrane ištisas 90 minučių matome maždaug štai ką: vyras baltais marškinėliais ir šortais (kaip vyras - nieko, išvaizdus). Stovi dairydamasis į šalis. Pabėgėja kelis metrus į vieną pusę. Pasišokinėdamas grįžta atgal. Stoviniuoja. Vaikštinėja. Dairosi. Kažką surinka. Paeina į šoną. Stumteli pro šalį bėgantį vyrą geltonais marškinėliais. Nusispjauna. Vaikštinėja ten ir atgal. Dairosi. Vėl pabėgėja. Trumpam gauna kamuolį, bet iškart ir praranda. Stoviniuoja. Prakaituoja. Nusivalo nosį atgalia ranka. Nusispjauna. Pabėgėja kelis metrus šoną. Grįžta. Pasitaiso kojines. Mindžikuoja. Gauna kamuolį, varosi, bet kitas iškart jam pakiša koją. Nugriūva. Atsikelia. Vaizduoja sužeistą, bet, atrodo, įspūdžio niekam nepadaro. Nusikeikia. Nusispjauna. Risnoja atgal. Dairosi. Vaikšto ten ir atgal. Pasikaso paausį. Nusivalo nosį ranka. Šiek tiek pabėgėja į vieną pusę, į kitą. Bando pakišti kažkuriam geltonmarškiniui koją - nepavyksta. Nusispjauna. Vaikštinėja. Varvina prakaitą. Vėl trumpam gauna kamuolį, tuoj pat pasuoja kitam ir iškart kelia ranką, kad pasuotų jam atgal. Nesulaukia. Nusispjauna. Toliau vaikšto. Šūkteli „Ei!“. Gauna kamuolį, rodo varymosi triukus, praranda. Stovi. Pabėgėja į kitą pusę. Pastumia geltonmarškinį ir iškart prie pečių iškelia atsuktus delnus, suprask, „aš nieko neliečiau“. Nusivalo nosį ranka. Nusispjauna. Pabėgėja į šoną. Grįžta ramiu žingsniu. Nueina. Grįžta ristele, šonu. Kelia ranką. Kamuolio negauna. Nusispjauna. Eina. Varvina prakaitą. Risnoja atgal. Dairosi. Kažkam įvykus už kadro, reiškia nepasitenkinimą. Protestuoja. Kažką aiškina. Nusispjauna. Stovi. Eina atbulas. Bėga į šoną. Nusispjauna. Pasitaiso kojines. Stovi įsisprendęs į šonus. Kamuolys atlekia ir atsimuša į krūtinę. Varosi kamuolį, pasuoja, kažkas kitas įmuša įvartį (pagaliau!). Pašokinėja iškėlęs rankas į viršų. Nusispjauna. Susistumdo su prabėgančiu geltonmarškiniu, gestais rodo, kad nieko nedarė. Nusispjauna. Pasikaso tarpkojį. Gauna kamuolį. Varosi. Praranda. Eina. Stovi. Dairosi. Pabėgėja. Stovi. Dairosi. Ranka nusibraukia nosį. Eina. Dairosi. Pastumia netoliese vaikštinėjantį į nugarą ir pabėga. Su kažkuo ginčijasi. Dairosi. Vaikštinėja. Nusispjauna. Išeina.

Gyvenimui sutrumpėjus valanda su puse, lieku su neatsakytu klausimu: kur čia minėtasis XXI amžius? Kaip konceptualus videomeno kūrinys, jei, kaip minėjau, būtų filmuotas viena kamera ir nemontuotas (stebėtume žaidėją nelyginant bitę avilyje stiklinėmis sienelėmis, kuri, atrodo, tik zuja tarp kitų ir visiškai nieko naudingo nenuveikia), šis filmas galėtų būti visai įdomus, atskleistų bent jau „vieno lauke“ beprasmybę, galėtų įgauti net hercogiškų žmogaus veiklos beprasmybės tonų. Bet kaip „rimtas“ dokumentinis filmas, net ir pasitelkus keletą kamerų ir filmavimo kampų bei šokinėjantį montažą, jis man atskleidė tik tiek: futbolas yra dar nuobodesnis, nei maniau, o futbolo žvaigždės, nors ir daug prakaituoja, už savo milijonines algas tikrai neatidirba.

„7 meno dienos“ Nr.25 (901), 2010-06-25