Didelė sėkmė buvo sulaukti bene didžiausio mūsų laikų Chopino specialisto, išleidusio ne vieną monografiją apie Chopiną keliomis kalbomis, Krokuvos muzikos akademijos profesoriaus Mieczysławo Tomaszewskio. Garbusis muzikologas, priklausantis tokių muzikos mokslo šviesuolių kaip Carlas Dahlhauzas, Constantinas Florosas, Rudolfas Flotzingeris ar Jurijus Cholopovas kartai ir rangui, mokslines sesijas Kompozitorių namuose pradėjo intriguojančiu pranešimu apie Chopino santykį su tikėjimo klausimais ir šio santykio išraišką kūryboje (nors pats Chopinas, kitaip nei, pavyzdžiui, Lisztas, niekada nedemonstravo savo religingumo ir nerašė religinės muzikos). Antras Tomaszewskio pranešimas apie Chopino dainas užbaigė konferenciją: prieš pabaigos koncertą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos salėje birželio 6 d., kur skambėjo Chopino dainos, Tomaszewskis atskleidė lenkų klasiko kūrybos paraštėse likusios vokalinės lyrikos inspiracijos šaltinius ir tipus, savo teiginius grįsdamas ne tik mokslinėmis sąvokomis, bet ir istoriniais anekdotais. Pavyzdžiui: „Chopino dainoms, ypač jų formai, skambesiui ir nuotaikai, didelę įtaką turėjo viena aplinkybė: kaip ir visos lenkų romantizmo laikotarpio dainos, jos buvo „tautos be valstybės“ dainos. Musset yra prisipažinęs: „Nemaniau, kad galima daryti ką nors kita, nei mylėtis.“ Lenkijoje niekas taip nekalbėtų; čia buvo mylima ir kovojama. Pasak M. Janion: „Moters mylimasis tą pat akimirką tapdavo ir Tėvynės mylimuoju.“ Tai, kas erotiška, čia susipindavo su tuo, kas herojiška. Chopino dainų temos driekiasi nuo lyrinio „pastorališkumo“ iki dramatinio heroizmo, nuo specifinės nostalgijos (lenk. żal) iki kilnaus užsidegimo (appassionato)“.

Vienas iš pagrindinių lenkų ir lietuvių konferencijų organizatorių Krzysztofas Droba pristatė savo naujausią knygą „Chopinspira, arba Chopinas šiuolaikinių lenkų kompozitorių savimonėje“, kurioje sudėjo šiuo metu aktyviausiai kuriančių lenkų kompozitorių atsakymus į klausimą - ką jie mano apie Chopiną, pabrėždamas, kad šiuolaikiniam kūrėjui nėra lengva atvirai kalbėti apie garsųjį tėvynainį. Šią problematiką savaip papildė Gražinos Daunoravičienės pranešimas „I la Chopin (J. Gruodis) versus I Like Chopin (V. Bartulis)“, kuriuo muzikologė atskleidė Chopino muzikos „gyvavimo“ formas dviejuose skirtingų laikotarpių lietuvių kūriniuose - romantinę dvasią dar išlaikančiame Juozo Gruodžio „A la Chopin“ (1921) ir postmoderniame Vidmanto Bartulio opuse „I like Chopin“ (2000), gilindamasi į žanrines kūrinių šaknis ir autorių savo muzikoje deklaruojamą santykį su Chopinu.

Krokuvos muzikos akademijos profesorė Teresa Malecka („Henrykas Mikołajus Góreckis ir lenkų muzikos tradicija: Vaclovas Šamotulietis, Chopinas, Szymanowskis, lenkų liaudies ir bažnytinė muzika“) ir šios akademijos prorektorė Małgorzata Janicka-Słysz („Szymanowskis apie Chopiną“) Chopino problematiką pateikė per dviejų iškilių XX a. lenkų kompozitorių kūrybos ir pasaulėjautos prizmę, o alternatyviomis muzikos kultūromis besidomintis Andrzejus Mądro pranešime „Chopinas lenkų džiaze“ aptarė garsių džiazo pianistų Andrzejaus Jagodziñskio, Leszeko Moýdýero ir Kubos Stankiewicziaus „parafrazes“, dėl kurių Chopino kūriniai pradeda funkcionuoti kaip vadinamieji džiazo standartai

Į Daniją prieš keletą dešimtmečių emigravusi muzikologė Eva Maria Jensen pranešime „Chopino recepcijos istorija Danijoje“ teigė, kad žymusis romantikas šiame krašte... beveik nežinomas. Mat didelę įtaką daręs kompozitorius Carlas Nielsenas (1865-1931) apskritai nemėgo romantinės muzikos, o pianistų virtuoziškumą prilygino cirko akrobatikai. Kita vertus, protestantiškoji kultūra galbūt apskritai nėra palanki terpė gyvuoti Viduržemio jūros kultūrai plačiąja prasme priskirtinai Chopino muzikai, kaip suformulavo Tomaszewskis.

Šių eilučių autorė pateikė konferencijos dalyviams netikėtą pranešimą „Šokame Chopiną: Johno Neumeierio baletas Die Kameliendame“ apie Chopino muzikos, baleto ir operos sąsajas, palygindama šį modernaus baleto šedevrą su G. Verdi opera „Traviata“, sukurta tuo pačiu A. Dumas (sūnaus) siužetu, ir iškeldama klausimą - ką romantinė Chopino muzika suteikia šiuolaikinei „Damos su kamelijomis“ istorijos traktuotei.

Nenuostabu, kad net tris pranešimus skaitė pianistai. Eugenijus Ignatonis pateikė glaustą Chopino muzikos interpretacijos Lietuvoje istoriją („Chopino interpretacijos keliai Lietuvoje“), pradėdamas XIX a. pabaigoje Varšuvoje besimokiusiu Ignu Prielgausku ir baigdamas jaunaisiais dabarties pianistais. Vienas iš jų, Kasparas Uinskas, atskleidė konferencijos dalyviams savo įžvalgas apie šopeniškąjį rubato pranešime „Šopeniškojo rubato unikalumas“, teigdamas, kad mūsų laikais interpretacijos itin standartizavosi, ir svarstydamas, kaip vis dėlto turėtų skambėti „tikrasis Chopinas“.

Apie standartizavimą ir kitus šiuolaikinio pasaulio pavojus autentiškam lenkų muzikos genijaus suvokimui kalbėjo Vilniuje augęs ir mokęsis pianistas bei kultūrologas iš Jeruzalės Zecharija Plavinas pranešime „Chopino veidai. Kompozitoriaus istorinė sociologija ir dialogas su jo [nykstančiomis] idėjomis“, prieidamas prie pesimistiškų išvadų, su kuriomis sutiko ne visi.

Birželio 5 d. Kompozitorių namuose vyko dviejų muzikos kūrėjų bei Lietuvos ir Lenkijos kompozitorių sąjungos pirmininkų Zitos Bružaitės (g. 1966) ir Jerzy Kornowicziaus (g. 1959) konversacija, pavadinta „Dvigubu portretu“. Turėjome progos ne tik susipažinti su kompozitorių kūryba (skambėjo muzikos ištraukos), bet ir atrasti netikėtų paralelių. Bružaitę ir Kornowiczių vienija ne tik daugmaž ta pati karta bei užimamos pareigos, bet ir - kaip išryškėjo - kūrybiniai orientyrai. Abiem nesvetimas žaidybiškumas muzikoje, kurį Kornowiczius, kolegiškai pakomentavęs ir išgirstus Bružaitės kūrinius, kildina iš šiuolaikinės Nyderlandų mokyklos. Pats Kornowiczius, po studijų Varšuvoje norėdamas pabėgti nuo „lenkiškojo sindromo“ (polinkio į perdėtą rimtumą, patosą) ir nuo vyresnės kartos lenkų muzikos grandų Lutosławskio, Pendereckio, Góreckio autoritetų naštos, kitokios tradicijos ieškojo pas Louisą Andriesseną Karališkojoje Hagos konservatorijoje. Akivaizdus ir abiejų kompozitorių polinkis neužsidaryti akademiškumo bokšte, pasinaudoti tiek etninėmis (baltų arba lenkų), tiek neakademinės muzikos raiškos priemonėmis. Pavyzdžiui, Kornowiczius yra improvizuojantis pianistas, įsteigęs tokių pat bei alternatyvios ir džiazo muzikos kompozitorių grupę „Pelkių kavalieriai“ (joje, beje, kontrabosu griežia „Varšuvos rudenį“ rengiantis Tadeuszas Wieleckis).

Konferencijos koncertinėje programoje nuskambėjo Bružaitės ir Kornowicziaus kūrinių, susijusių su Chopinu, pasaulinės premjeros. Atidarymo vakarą birželio 4 d. LMTA J. Karoso salėje išgirdome Z. Bružaitės kūrinį „Bangos“ fortepijonui, jį skambino Šviesė Čepliauskaitė, bene nuosekliausiai iš lietuvių pianistų besigilinanti į Chopino kūrybą. Bružaitė „Bangose“ laisvai parafrazavo Chopino Etiudą, op. 25, Nr. 12 (Ocean) c-moll, ažūrinėje pasažinėje faktūroje įkurdinusi savo individualaus stiliaus ir Chopino artumo pajautą.

Dvi Kornowicziaus dainos „Pavasaris“ ir „Iš kalnų, kur nešė...“, sukurtos tais pačiais tekstais, pagal kuriuos savo dainas rašė ir Chopinas, nuskambėjo uždarymo vakarą toje pat salėje birželio 6 dieną. Lenkų atlikėjos Izabela Matuła (sopranas) ir pianistė Maria Rydzewska jas atliko greta Chopino ir Karolio Szymanowskio (1882-1937) dainų. Turbūt nesuklysiu teigdama, kad ne tik Szymanowskio vokalinė lyrika (skambėjo „Gulbė“, „Allah, Allah Akbar“ iš ciklo „Pamišusio muedzino giesmės“, „Tamsi naktelė“ ir „Atskriejo debesis“ iš ciklo „Kurpių giesmės“ bei „Šventas Dieve“ iš ciklo „Trys Jano Kasprowicziaus poemų fragmentai“, op. 5), bet ir Chopino dainos (girdėjome „Troškimą“, „Lietuvišką dainą“, „Krenta lapai nuo medžio“, „Dailų vaikiną“, „Liūdną upę“ ir „Melodiją“) mums yra tam tikra egzotika. Ar tik nebuvo šios dainos Lietuvoje atliktos pirmą kartą? Beje, abiejų autorių premjeros atsirado konferencijos programos sumanytojų, muzikologų Rūtos Stanevičiūtės ir Krzysztofo Drobos iniciatyva.

Koncertinę programą „Chopino idealai Baltijos kraštų muzikoje“ specialiai konferencijai parengė du iš Lietuvos kilę muzikai - smuikininkas Raimondas Butvila (Venesuela) ir pianistas Z. Plavinas (Izraelis). Birželio 5 d. išgirdome retai Lietuvoje atliekamas Kazimiero Viktoro Banaičio Sonatą smuikui ir fortepijonui (1935), Jazepo Vytuolo Fantaziją latvių liaudies dainų temomis, op. 42 (1910), ir Ruedo Langgaardo Sonatą smuikui ir fortepijonui Nr. 3 (1949). O viena iš muzikinių konferencijos kulminacijų tapo nauja Onutės Narbutaitės kūrinio „Rudens riturnelė. Hommage â Fryderyk“ interpretacija, kurią parengė jauni, ambicingi, savitą, aštrių kampų negludinantį kūrinio variantą parengę muzikai Indrė Baikštytė (fortepijonas), Ingrida Rupaitė (smuikas), Tomas Petrikis (altas) ir Povilas Jacunskas (violončelė).

XI lietuvių ir lenkų muzikologų konferencija parodė, kad ši 1989 m. pradėta tradicija yra labai gyvybinga. Tad belieka tikėtis malonių ir prasmingų susitikimų po trejų metų XII abiejų kraštų muzikologų susitikime.

„7 meno dienos“ Nr.23 (899), 2010-06-11