Šita ilga įžanga atsirado mąstant, kaip rašyti apie Nacionalinėje dailės galerijoje neseniai atidarytą tarybinės skulptūros ir kino parodą „Moters laikas: skulptūra ir kinas“ (kuratorės Laima Kreivytė, Elona Lubytė, konsultantė Giedrė Jankevičiūtė). Mat paroda - teorinė, iš NDG fondų atrinktos skulptūros būriuojasi aplink temas: „Didvyrės ir herojės“, „Socialiniai kūnai“, „Privačios erdvės“, „Moteris-puošmena“ ir „Dekonstruota“. Kuratorių tekstai padeda pastebėti moters vaizdavimo stereotipus ir nukrypimus nuo jų, o visa tai dar kitu kampu pasuka lietuviškų dokumentinių kino filmų ištraukos (atrinko Živilė Pipinytė). Apėjus parodą lieka jausmas, kad tai gerai išskleista tarybinių laikų požiūrių į moterį visuma su visais prieštaravimais ir nelogiškumais. Nes juk tarybinė moteris, kaip ir viskas anuo metu, buvo sukonstruota, kaip teisingai sako kuratorės, kad atitiktų vienintelio įmanomo ideologinio peizažo visumą. Ir jei mėginčiau aprašyti, ką pamačiau parodoje, išeitų Laimos Kreivytės teksto reprodukcija. To, žinoma, negalima leisti, todėl ir prisiminiau de Beauvoir, tą vieną pirmųjų fundamentalių mėginimų apibrėžti - sukonstruoti - moterį. Nes stovint šalia įvairiausiomis pozomis sustingusių moterų skulptūrų, ėmė kirbėti išdavikiškas klausimas: o kodėl reikia konstruoti ir apibrėžti? Ir todėl šis tekstas yra daugiau mėginimas suprasti, ką mums duoda moters konstravimas, kuris galiausiai virsta dekonstravimu, paliekant pačius parodos eksponatus šiek tiek paraštėse - taip, kaip jie ir stovi galerijos pakraštinėse erdvėse. Pagaliau juk ir pati tema, ir tai, kaip atrinkti, sudėlioti darbai, aiškiai rodo, kad paroda yra ne tiek apie meną, kiek apie gyvenimą.

Taigi garsioji Simone de Beauvoir frazė skelbia: „Moterimi ne gimstama, o tampama.“ Nors parodos kuratorės kalbėjo apie „moters laiką“, kaip jį apibrėžė Julia Kristeva (linijinis - vyro, cikliškas - moters ir dar yra monumentalusis, skirtas amžinybei), man ši sąvoka labiau susijusi su de Beauvoir žodžiu „tampama“. Laikas, kurio prireikia susivokti, kad „moteris“ yra kažkokia forma, į kurią turi įlieti (ar įsprausti) save. Laikas, kurį praleidi tą darydama, laikas, kuris prabėga stengiantis iš jos neiškristi, laikas, kuris neišvengiamai tave iš tos formos išmeta. Juk sakoma, kad laikas - moters priešas (žinoma, jis ir vyrų priešas, bet kiek kitaip). Štai laikraštiniai straipsniai apie garsenybes nesiliauja tarškėję apie vyresnio amžiaus aktorių pasidarytas plastines operacijas ir kaip po to jos, nors ir atrodo jaunesnės, nebegali vaidinti savo sustingusiais veidais. Prieš kelerius metus skaičiau apie trumpą, palyginti su vyrų, moterų aktorių karjerą - ar galėtume įsivaizduoti moterį, panašiai sugrįžusią į ekraną kaip Harrisonas Fordas filme „Indiana Džounsas ir Krištolo kaukolės karalystė“ (2008)? Vaizdas būtų groteskiškas. Taigi moters laikas yra trumpas ir tai kelia įtampą, verčiančią skubėti ir daryti klaidas. Tai apie gyvenimą, bet grįžkime į parodą.

Parodoje susibūrusios skulptūros, tie sustingę nuogų gražuolių, mergelių tautiniais rūbais, poečių, gražinų, barborų, jūračių, senučių, mamų su vaikais ir kiti kūnai yra ir mano laiko dalis. Jie lydėjo ir mano tapimą moterimi, ir ne tik lydėjo, bet ir vairavo. Štai Roberto Antinio (vyresniojo) „Eglė žalčių karalienė“ (1957) - iš nuostabos ir išgąsčio sustingusi Eglė tą akimirką, kai savo marškiniuose pamato žaltį. Nors ji užklupta netikėtai...