Šita ilga įžanga atsirado mąstant, kaip rašyti apie Nacionalinėje dailės galerijoje neseniai atidarytą tarybinės skulptūros ir kino parodą „Moters laikas: skulptūra ir kinas“ (kuratorės Laima Kreivytė, Elona Lubytė, konsultantė Giedrė Jankevičiūtė). Mat paroda - teorinė, iš NDG fondų atrinktos skulptūros būriuojasi aplink temas: „Didvyrės ir herojės“, „Socialiniai kūnai“, „Privačios erdvės“, „Moteris-puošmena“ ir „Dekonstruota“. Kuratorių tekstai padeda pastebėti moters vaizdavimo stereotipus ir nukrypimus nuo jų, o visa tai dar kitu kampu pasuka lietuviškų dokumentinių kino filmų ištraukos (atrinko Živilė Pipinytė). Apėjus parodą lieka jausmas, kad tai gerai išskleista tarybinių laikų požiūrių į moterį visuma su visais prieštaravimais ir nelogiškumais. Nes juk tarybinė moteris, kaip ir viskas anuo metu, buvo sukonstruota, kaip teisingai sako kuratorės, kad atitiktų vienintelio įmanomo ideologinio peizažo visumą. Ir jei mėginčiau aprašyti, ką pamačiau parodoje, išeitų Laimos Kreivytės teksto reprodukcija. To, žinoma, negalima leisti, todėl ir prisiminiau de Beauvoir, tą vieną pirmųjų fundamentalių mėginimų apibrėžti - sukonstruoti - moterį. Nes stovint šalia įvairiausiomis pozomis sustingusių moterų skulptūrų, ėmė kirbėti išdavikiškas klausimas: o kodėl reikia konstruoti ir apibrėžti? Ir todėl šis tekstas yra daugiau mėginimas suprasti, ką mums duoda moters konstravimas, kuris galiausiai virsta dekonstravimu, paliekant pačius parodos eksponatus šiek tiek paraštėse - taip, kaip jie ir stovi galerijos pakraštinėse erdvėse. Pagaliau juk ir pati tema, ir tai, kaip atrinkti, sudėlioti darbai, aiškiai rodo, kad paroda yra ne tiek apie meną, kiek apie gyvenimą.

Taigi garsioji Simone de Beauvoir frazė skelbia: „Moterimi ne gimstama, o tampama.“ Nors parodos kuratorės kalbėjo apie „moters laiką“, kaip jį apibrėžė Julia Kristeva (linijinis - vyro, cikliškas - moters ir dar yra monumentalusis, skirtas amžinybei), man ši sąvoka labiau susijusi su de Beauvoir žodžiu „tampama“. Laikas, kurio prireikia susivokti, kad „moteris“ yra kažkokia forma, į kurią turi įlieti (ar įsprausti) save. Laikas, kurį praleidi tą dary...