Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Truputis materialumo


Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMKS) atvirų dirbtuvių dienos


Monika Krikštopaitytė

Share |
Aurimas Akšys. Personalinės galerijos a4 eksponatas
Kaip teigiama oficialiame pranešime: „LTMKS įkurta 1998 m. ir vienija apie 70 šiuolaikinio meno kūrėjų, tačiau visuomet buvo „virtuali“ (be patalpų) organizacija. Nuo 2010 m. balandžio ji įsikūrė Gedimino pr. 27 esančio pastato 4 aukšte.“

Ši sąjunga veikia kaip alternatyva Lietuvos dailininkų sąjungai, kuri nuo tarybinių laikų turėjo tikrai nemažai materialaus pagrindo, tik dažniausiai nelabai efektyviai jį naudojo. Užtat LTMKS jungia nemažą dalį realiai ir aktualiai šiuo metu kuriančių menininkų, kurie suprato, kad, norint ką nors nuveikti, o veikiant rasti daugiau paramos, verta susiburti. Ypač kai meno objektas, kurį jie gamina, dažniausiai nebegali būti pritaikomas interjero puošybai, todėl nebegali būti taikomas ir amatininko pragyvenimo modelis. Juolab kadvadinamoji meno rinka Lietuvoje (galerijos, muziejai, kolekcininkai) funkcionuoja nepakankamai, todėl tenka ieškoti kitokių egzistavimo formų. Tai dažniausiai būna projektinė veikla. Ir ši beveik visada užtikrina tik saviraiškos ar savirealizacijos galimybę (kūrinio sukūrimą, parodymą, paviešinimą), o ne pragyvenimą iš profesijos. Todėl mūsų šalyje „žmogaus-orkestro“ įvaizdžio ilgai aiškinti nereikia (dėsto, kuria, pats plyteles klijuoja, vasarą uždarbiauja Norvegijoje, metus praleidžia rezidencijoje, turi skolų, yra dirbęs reklamos versle). Todėl pas mus menu užsiima tik tie, kurie tai sau gali leisti; tie, kuriems to šiuo metu labai reikia psichologiškai (antimaterialistinis etapas); tie, kurie būtinai turi kurti (maniakai, entuziastai, kitkam negabūs), ir žmonės su dideliu tikėjimu, kad, nepaisant nieko, įmanoma prasimušti net čia.


Žinoma, gyvenant tokiomis sąlygomis, atsiradus trupučiui materialumo - patalpos kūrybai ir eksponavimui su informacine sklaida - daug kam sukirbo viltis bent kurį laiką tiesiog pabūti menininku(-e). Praėjusį savaitgalį buvo net galimybė susitikti su žiūrovais ir tos iliuzijos palaikytojais. Dirbtuves apžiūrai atvėrė Evaldas Jansas, Dainius Liškevičius, Arūnas Gudaitis, Jurga Barilaitė, Eglė Ridikaitė, Kęstutis Šapoka, Neringa Černiauskaitė, Audronė Vaupšienė, Darius Gerasimavičius, Antanas Stančius, Aurimas Akšys, Tomas Martišauskis, Orūnė Raudonė, Konstantinas Gaitanži, Robertas Narkus, Ugnius Gelguda ir Archicechas. O LTMKS pirmininkas Vytautas Michelkevičius stengėsi būti mediumu tarp menininkų ir visuomenės. Bent jau pagal aprašymus išvardintų menininkų(-ių) dirbtuvės turėjo būti atvertos, tik kadangi vyksmas vyko labai laisva forma, visko pamatyti gal ir nepamačiau. Juk tai ne balto kubo galerijos erdvė su vienu įėjimu, o painiai tarpusavyje susisiekiančios, įvairaus margumo patalpos. Nors ir buvo žymėjimas, niekada negalėjai žinoti, už kurio kampo tavęs laukia kūrinys. Tai buvo paroda tik iš dalies. Veikiau rodymas, kas kuo užsiima. Vieni rodė senesnius darbus, pavyzdžiui, Kęstutis Šapoka perinstaliavo savo koliažų instaliaciją „Nuo sutemų iki aušros“. Kiti -dar nebaigtus projektus, pavyzdžiui, Jurgos Barilaitės eskizas „7 žali ekranai“, arba „Ką daryčiau, jei daryčiau“.



Pastarasis, ko gero, geriausiai atspindi esamą situaciją ir organiškai pasiduoda interpretacijoms įvairiose plotmėse. Barilaitė pasitelkia green screen (žalias fonas naudojamas filmuojant, vėliau apdorojus jis pripildomas reikiamų vaizdų) kaip lengvai keičiamo, menamo lauko metaforą. Green screen sumažina filmų, reklamų ar kitos filmuotos medžiagos kaštus, leidžia tikrą vaizdą jungti su išgalvotais ar fiziškai neįmanomais, bet taip pat gali būti ir apgaulės, iliuzijos įrankiu. Menininkė eksponuoja septynias žalios spalvos drobes (nuo degtukų dydžio iki gana didelio formato) ir ekraną, kuriame ji pati ar dengia žalius „ekranus“ ar integruoja į savo kūną pasakodama, kas juose galėtų būti, ką ji darytų, jei darytų. Tokiu būdu Barilaitė sukuria neapibrėžtą lanksčią menamą struktūrą, kuri vienodai gali būti taikoma ir praeičiai, ir dabarčiai, ir ateičiai. Galima sekti jos pasakojimus ir tyrinėti meninius ir asmeninius geismus, galima nagrinėti šio kūrinio sąsajas su ankstesne kūryba (liko ryšys su tapyba, bent jau drobė), o galima ir tiesiog džiaugtis neapibrėžtumu, malonia nežinomybe, kuri gyvenime ir erzina, ir teikia jam žavesio, nes lavina sugebėjimą atsiverti.



Renginys vyko gegužės 21-22 dienomis.


LTMKS menininkų studijos, Gedimino pr. 27, Vilnius, buvęs Sveikatos ministerijos pastatas (architektai Jerzis Soltanas ir Stanislawas Murczynskis)



„7 meno dienos“ Nr.21 (897), 2010-05-28

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

wVausoBpYbTpHPJqDX, 2011-05-03 15:23

Thank God! Someone with brains sapeks!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti