„Šiandien ir vėl kyla klausimas -

kur gali gimti meninė tiesa? Tokia tiesa,

kuria galima būtų pasidalyti su kitais.”

Kristian Smeds 

Žinomas šiuolaikinio teatro tyrinėtojas Draganas Klaićas straipsnyje „Ilgalaikė utopija“ ateities teatro pokyčius sieja su teatrinės erdvės transformacijomis. Jos turėtų vykti ne tradiciniuose teatro pastatuose, o tokiose vietose, kur nyktų ribos tarp tikrovės ir meninės fikcijos, scenos ir žiūrovų. Tai, anot Klaićo, kyla iš poreikio sugrąžinti teatrui bendruomeninį išgyvenimą, paversti jį ne tiek estetinės, kiek dvasinės patirties vieta. Šis poreikis išplaukia iš nostalgijos tiems laikams, kai teatras reikšdavo daug ir tapdavo kolektyvine švente. Kas šiandien teatrui sugrąžintų tokią patirtį? Juk jis negali konkuruoti su masinėmis šventėmis, vykstančiomis miestų gatvėse, aikštėse, arenose. Vadinasi, vien kitokios erdvės nepakanka. Reikia sukonstruoti kitokią teatro mašiną, padedančią nevaržomai keliauti laike ir erdvėje. Ją sukurti ir valdyti turėtų kūrybinė bendruomenė, nestokojanti drąsos, avantiūrizmo ir fantazijos. Dar būtina, kad kiekvienas jos narys gebėtų per kūrybinį veiksmą pasidalyti savo patirtimi su partneriais ir žiūrovais. Gal tada teatras, kaip bendros patirties vieta, nors akimirką iš utopijos taptų realybe.

***

2006-ųjų sausį suomių režisierius Kristianas Smedsas Vilniuje pradėjo repetuoti spektaklį pagal Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“. Būtiniausius daiktus scenografijai - spintą, kėdes, kilimą - radome sename vasarnamyje netoli Vilniaus. Tada čia apsilankęs Smedsas juokaudamas pasiūlė „Vyšnių sodo“ idėją: tarp susenusių žydinčių obelų susodinti aktoriai skaitytų Čechovo pjesės tekstus, o tuo metu darbininkai elektriniais pjūklais nupjautų medžius ir išvežtų kaip medienos atliekas... Vėliau prie „Vyšnių sodo“ idėjos grįždavom aptarinėdami teatro ir apskritai kultūros situaciją Lietuvoje. Per dvidešimt nepriklausomybės metų įsitvirtinę rinkos dėsniai pakeitė kultūros vietą visuomenėje. Pasikeitė ir ją kuriančių žmonių tarpusavio santykiai. Ideologinę cenzūrą pakeitė ekonominė priespauda. Kultūros žmonės ją ypač pajuto ekonominės krizės metais. Atėjo tinkamas laikas „Vyšnių sodui“.

2009-ųjų gegužės mėnesį Smedsas su būriu lietuvių teatro menininkų tame pačiame vasarnamyje netoli Vilniaus pradėjo „Vyšnių sodo“ repeticijas. Medžių kirsti niekas nesiruošė. Ieškota kitokių priemonių perteikti laiko paradoksus. Iš šalies žiūrint galėjo susidaryti įspūdis, kad sode susibūrę teatralai kartu smagiai leidžia laiką. Tačiau įsižiūrėjus buvo galima pastebėti filmavimo kameras, fiksuojančias kiekvieną repeticijų akimirką, ir pajusti ore tvyrančią kūrybinę įtampą...

Iš pradžių buvo tik apleistas sodas su senais vaismedžiais ir nedideliu vasarnamiu - nykstančio Vilniaus peizažo dalis. Ją sparčiai keičia naujas urbanistinis miesto veidas, kurio pėdsakai pastebimi ir priemiesčiuose. Tokių erdvių šiandien yra daugelyje Europos miestų. Tai - atminties erdvės, tampančios „vyšnių sodo“ priešistore. „Būtent autentiška aplinka paskatino pasitelkus Čechovo „Vyšnių sodą“ kalbėti apie tai, kas šiuo laiku vyksta gyvenime. Tai lyg kelių laikų sankloda: pro šiandieną persišviečia kelių dešimtmečių senumo atmosfera, o pro ją - Čechovo pjesės laikas“, - prieš pradėdamas repeticijas sakė Smedsas.

Vėliau atsirado „Vyšnių sodo“ vaidmenų atlikėjai: Ranevskaja - Virginija Kelmelytė, Gajevas - Juozas Budraitis, Lopachinas - Jonas Vaitkus, Jepichodovas - Vytautas Anužis, Piščikas - Gytis Padegimas, Petia Trofimovas - Paulius Budraitis, Šarlotė - Benas Šarka, Varia - Aldona Bendoriūtė, Ania - Irina Lavrinovič, Duniaša - Rasa Samuolytė, Jaša - Dainius Gavenonis. „Vyšnių sodo“ kūrybinė grupė taip pat įkūnijo „kelių laikų sanklodą“ - skirtingos kartos ir meniniai interesai buvo kaip ant delno. Kai kuriuos buvusius bendražygius likimas iš...