Galima nujausti, kad sektos (uždaros žmonių grupės su savais įsivaizdavimais) idėja yra vienaip ar kitaip aktuali ir daugybei kitų menininkės kūrinių. O darbų čia tikrai daugybė – kitaip tariant, tai išsamus Martos Vosyliūtės, kaip aktualios menininkės, prisistatymas. Tyčia sakau „aktualios“, nes „šiuolaikinio menininko“ etiketė, mano supratimu, jau įgavo tam tikrą klišinį suvokimą, siejamą su Šiuolaikino meno centro veikla bei turintį visą komplektą atstumiančių asociacijų, pavyzdžiui, painus, kvepiantis manipuliacija, nesuprantamas, kitaip nei Martos kūryba. Todėl labai gerai, kad menininkė prisistato alternatyvioje, savitą erdvės estetiką (atšiauri, didžiulė) turinčioje neinstitucinėje aplinkoje. Geležinkelio stoties erdvių dydis, beje, yra tikras iššūkis, ypač personalinei parodai rengti. Vosyliūtės drąsą galima paaiškinti tik tuo, kad ji yra baigusi scenografijos studijas ir turi didžiulę patirtį suvaldyti gigantiškus mastelius.

Vadinti Martos kūrybą aktualia yra ir daugiau priežasčių. Menininkė pasisako įvairiais aktualiais klausimais. Pavyzdžiui, ji tiesiai ir atvirai kritikuoja Vilniaus architektūrinio veido pakitimus. Su vardais ir pavardėm (iš oficialių šaltinių) įvardija miesto žalojimo akibrokštus – Valdovų rūmai, bjauriausiu išrinktas pastatas, kad ir kaip tai būtų ironiška, stovintis greta Architektų sąjungos, ir kt. Kūrinyje „Kalendorius“ Vosyliūtė ironiškai išreiškia sveiką susierzinimą žiniasklaidos priemonių spaudimu, vertimu nuolat keistis ir demonstruoti tam tikras – konkrečiu momentu madingas – asmenines savybes (keisk spalvą, būk draugiškas, būk sveikas, būk kontekste ir t.t.). Menininkė, kaip asmuo, tai sąmoningai ir kategoriškai atmeta, savo pasirinkimą formuluodama ne tik kūriniu, bet ir į lozungus (gerąja prasme) panašiomis pastabomis, iškabintomis greta kūrinių. Su autore galima nesutikti, bet gebėjimą kalbėti be užuolankų ir kalbos laisvės teisės įgyvendinimą dera gerbti.

Akivaizdu, kad Marta Vosyliūtė yra labai raštinga, nes kietai sukalto teksto yra daug, jis yra prisodrintas meistriškai panaudotų citatų ir aliuzijų į kitus aktualius įvykius, meno kūrinius ir diskursus. Tačiau tai nėra tekstai literatūrine prasme. Tokia kalbos logika ir jos apipavidalinimo formatas veikiau yra atėjęs iš internetinio bendravimo aplinkų („Facebook“, elektroniniai laiškai). Pilna žargono, kuris literatūroje būtų tarša, čia padeda iki minimumo sumažinti atstumą su potencialiu žiūrovu. Martos kalba ištraukta iš kasdienybės, reikli, dažnai ironiška ir šmaikšt...