Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
OSFL projektai
Kompozitoriaus Vytauto Laurušo jubiliejui
Henrikas Algis Čigriejus: Žodelis apie Joną
Jonas Strielkūnas (1939-2010)
Festivaliui „Kaunas Jazz“ pasibaigus
„Naujosios dramos akcija '10“
Vaida Markevičiūtė: Gamtos ritmu
Danguolės Brogienės paroda „Spalvotos akimirkos“ galerijoje „Akademija“
Įspūdžiai iš 56-ojo tarptautinio Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalio
Pokalbis su režisieriumi Martinu Provost
Rodo TV
Kronika
Kronika
Danutė Gambickaitė: Nostalgijos trauka
Olgos Baby tapybos paroda „Simboliai“ Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose
Aldona Eleonora Radvilaitė: Garbingas „Ąžuoliuko“ jubiliejus
Sukaktis
7MD informacija: Menas jungia
Anonsas
Tapybos paroda „Nuo Dalio iki Dolko“ VDA dizaino inovacijų centre „Titanikas“

Monika Krikštopaitytė

Ši keliaujanti tapybos paroda, kurioje pristatomi Bergene ir kitose Šiaurės Norvegijos vietovėse gimusių ar gyvenusių dailininkų darbai, nuo kovo mėnesio svečiavosi Kauno M. Žilinsko galerijoje, o dabar persikėlė į Vilnių.

 

Tai privatus dailės kolekcininkų Annie's ir Birgerio Mowinckelsų 1850-2008 m. laikotarpio norvegų tapybos darbų rinkinys. Spėju, kad muziejiškos (miegančios ir kvepiančios dulkėmis) Žilinsko salės labiau tiko šiai nuosaikiai, aukso rėmais apiformintai kolekcijai, bet „Titaniko“ saulėta švara suteikė paveikslams daugiau balso. Kad ir kaip eksponuotum, ar „baltame kube“, ar tarp duslių kiliminių dangų ir granitinių laiptų, šis paveikslų rinkinys siūlo prisiminti klasikinę dailės istoriją.

 

Regis, tai sutrumpinta Vakarų meno kanono norvegiška versija. Čia chronologiškai sekdami rasite truputį romantizmo, šiek tiek neoklasicizmo, vėliau Paryžiaus modernizmo įtakų (brandžiojo Cezanne'o, Matisse'o, kubizmo ir t.t.). Nuosekliai remtasi klasikiniu kanonu – gero meno receptu, kurį gamina ir menininkai, ir kritikai. Kanono pobūdį nulemia ne tik tai, ką skaitome, į ką žiūrime, ko klausomės, regime meno galerijose ar apie ką mokomės mokyklose ar universitetuose. Jis formuojasi retrospektyviai pagal tai, ką patys menininkai nusprendžia įvardinti savo pirmtakais. Kitaip tariant, laikas sukuria savo herojus - nusistovi kainos, muziejai ir kolekcionieriai ima žvejoti vardus, apie patį meną nebekalbama. O įdomiausia, kad po kurio laiko, kai senosios intrigos ir kriterijai užsimiršta, kartkartėmis istorija perkratoma ir atsiranda visai kiti herojai. Taip, pavyzdžiui, atsitiko su Rembrandtu.

 

Konkrečiai ši paroda dar pasiūlo ir konkretaus kolekcionieriaus meno istorijos pjūvį. Mano požiūriu, rinkinys pernelyg „teisingas“, nes stengiamasi nieko nepamiršti ir nejusti konkretesnio intereso ar braižo. Kolekcija vertinga pažintine prasme - galima šį tą sužinoti apie norvegų tapybą.

 

Sekant chronologiškai parodos giją - ankstyviausioji jos dalis primena tas visų pasaulio muziejų sales, kurių aš asmeniškai privengiu. Tai XIX a. pabaigos peizažai. Idealizuoti, visuomet gražūs ir vienas į kitą panašūs. Nuo laiko kiek patamsėję ir būtinai aukso rėmuose. Man jie labiausiai primena daiktus - fotelius, sietynus, kilimus. Jie kuria tam tikrą prabangos atmosferą, turi geras kainas, bet kelia žiovulį. Ir tik giliai įsijautęs specialistas, žinantis istorijos subtilybes, gali priversti sulaikyti dėmesį prie tokių paveikslų, kartais dar garsios pavardės, dar rečiau - gera tapyba.

 

Norvegiška versija palyginti visai smagi, nes čia daug jūros, laivų ir kiek didesnė dozė nuoširdumo negu nuoširdaus amato. Šios salės žvaigždė - Anderso Monseno Askevoldo karv...


Laisvoji tribūna
Ekonominė sistema, kurioje gyvename, nėra tik sausų finansinių skaičių, atspindinčių individų, įmonių, šalies deklaruotas pajamas ir išlaidas, rezultatas, – ką mums perša „buhalterinių eilučių“ logika besivadovaujantys visuomenės nuomonės formuotojai. Ekonominė politika – tai vertybių išraiška skaičių kalba. Todėl Europoje ir pasaulyje apie tai, kas negerai dabartinei ekonominei sistemai ir kaip ją galima būtų pakeisti geresne, kalba ne vien bankų įdarbinti „finansų analitikai“ (ar galima būti vien tik finansų analitiku, tuo pačiu nesant visuomenės, valstybės ar net moralinių vertybių analitiku?), bet ir kunigai, rašytojai, muzikantai, sociologai. Į klausimą, kokioje ekonominėje sistemoje (ir kultūroje) gyvename, daugelis tikriausiai nesuabejoję atsakys – neteisingoje, pilnoje streso ir netikrumo. Tačiau tik nedaugelis suabejos, kad tai nėra gyvenimo duotybė: kapitalizmas toks, koks yra čia ir dabar, nėra mums iš anksto duotas kaip gyvenimas ir oras, tai mūsų vertybių – kultūros kūrinys. Ekonominė sistema – tik praktinių įrankių visuma, kuri vieniems padeda siekti geresnio gyvenimo, kitiems – ne.
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2010-08-05


2010-07-30
Arkliaburnis: Sugrįžimas




2010-08-26 - 2010-09-15
Paroda: Adolis Jonas Krištopaitis – "Tapyti mintį"
2010-09-03 - 2010-09-30
Algio Griškevičiaus paroda „Ir nutylėjimai”
2010-09-09 - 2010-10-10
Lietuvių fotografijos paroda „Four Points. Eight Stops“ Insbruke (Austrija)
Populiaru
Projektą remia: