Tai privatus dailės kolekcininkų Annie's ir Birgerio Mowinckelsų 1850-2008 m. laikotarpio norvegų tapybos darbų rinkinys. Spėju, kad muziejiškos (miegančios ir kvepiančios dulkėmis) Žilinsko salės labiau tiko šiai nuosaikiai, aukso rėmais apiformintai kolekcijai, bet „Titaniko“ saulėta švara suteikė paveikslams daugiau balso. Kad ir kaip eksponuotum, ar „baltame kube“, ar tarp duslių kiliminių dangų ir granitinių laiptų, šis paveikslų rinkinys siūlo prisiminti klasikinę dailės istoriją.

Regis, tai sutrumpinta Vakarų meno kanono norvegiška versija. Čia chronologiškai sekdami rasite truputį romantizmo, šiek tiek neoklasicizmo, vėliau Paryžiaus modernizmo įtakų (brandžiojo Cezanne'o, Matisse'o, kubizmo ir t.t.). Nuosekliai remtasi klasikiniu kanonu – gero meno receptu, kurį gamina ir menininkai, ir kritikai. Kanono pobūdį nulemia ne tik tai, ką skaitome, į ką žiūrime, ko klausomės, regime meno galerijose ar apie ką mokomės mokyklose ar universitetuose. Jis formuojasi retrospektyviai pagal tai, ką patys menininkai nusprendžia įvardinti savo pirmtakais. Kitaip tariant, laikas sukuria savo herojus - nusistovi kainos, muziejai ir kolekcionieriai ima žvejoti vardus, apie patį meną nebekalbama. O įdomiausia, kad po kurio laiko, kai senosios intrigos ir kriterijai užsimiršta, kartkartėmis istorija perkratoma ir atsiranda visai kiti herojai. Taip, pavyzdžiui, atsitiko su Rembrandtu.

Konkrečiai ši paroda dar pasiūlo ir konkretaus kolekcionieriaus meno istorijos pjūvį. Mano požiūriu, rinkinys pernelyg „teisingas“, nes stengiamasi nieko nepamiršti ir nejusti konkretesnio intereso ar braižo. Kolekcija vertinga pažintine prasme - galima šį tą sužinoti apie norvegų tapybą.

Sekant chronologiškai parodos giją - ankstyviausioji jos dalis primena tas visų pasaulio muziejų sales, kurių aš asmeniškai privengiu. Tai XIX a. pabaigos peizažai. Idealizuoti, visuomet gražūs ir vienas į kitą panašūs. Nuo laiko kiek patamsėję ir būtinai aukso rėmuose. Man jie labiausiai primena daiktus - fotelius, sietynus, kilimus. Jie kuria tam tikrą prabangos atmosferą, turi geras kainas, bet kelia žiovulį. Ir tik giliai įsijautęs specialistas, žinantis istorijos subtilybes, gali priversti sulaikyti dėmesį prie tokių paveikslų, kartais dar garsios pavardės, dar rečiau - gera tapyba.

Norvegiška versija palyginti visai smagi, nes čia daug jūros, laivų ir kiek didesnė dozė nuoširdumo negu nuoširdaus amato. Šios salės žvaigždė - Anderso Monseno Askevoldo karv...