Prieš pradedant vertinti parodą, reikia pasakyti, kad kiekvienas mokyklos mokinių darbų pristatymas vienaip ar kitaip susijęs su jos tradicijomis ir jų kaita. Nuo seno šioje mokykloje itin stiprias pozicijas turėjo tapyba – ją dėstė žinomi menininkai, tarp mokyklos absolventų ne vienas irgi išgarsėjo būtent kaip tapytojas. Pastaraisiais metais Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos (VJVDM) dėstomų dalykų visuma gerokai išsiplėtė, atsirado naujų šiuolaikinių medijų disciplinų – instaliacija, dizainas, fotografija, animacija. Mokiniai gali išmokti net ir kino kūrimo pagrindų. Grafikos situacija šiuo požiūriu yra įdomi – ji lyg ir tarpininkas tarp tradicijos ir dabarties. Šioje mokykloje yra mokytojavęs Petras Repšys, iš čia ir anuomet, ir šiandien „į žmones“ išeina nemažai grafikų – stoja mokytis į aukštąsias mokyklas, tampa profesionaliais menininkais. Viena vertus, ir dabar mokykloje mokiniai susipažįsta su tradicinėmis grafikos technikomis, bet prisiminus jų mokytojų kūrybą nenuostabu, kad absolventai, kurdami diplominius darbus, neretai imasi skaitmeninės grafikos, įvairių technologijų dermių. Tad šiuo atveju kalbame apie šiuolaikinę grafiką su visais iš to išplaukiančiais dalykais – skirtingų medijų maišymu, vaizdo konceptualizavimu ir t.t.

Žinoma, tikrovėje viskas nėra taip tobula. Pagaliau juk žvelgiame į mokinių darbus – septyniolikmečių, aštuoniolikmečių, kartais kiek jaunesnių ar vyresnių. Tikrai ne visais atvejais pasiekiama konceptualios išraiškos aukštumų, neretai mokiniai tiesiog mėgaujasi įvairių grafikos technikų efektais, jų specifika ir grožiu. Tačiau, regis, parodoje yra į ką pažiūrėti – sudėtingas ir visai ne „mokiniškas“ yra Gabrielės Žemaitytės ciklas „Juoda. Taškas. Balta. Taškas. Juoda“ (2008 m., mokytoja – E. Vertelkaitė).

Linksmas, žaismingas ir kartu konceptualus yra Gintarės Kazokaitės ciklas „Vakarėlis“ (2007 m., mokytoja – V. Jovaišienė), kur tradicine linoraižinio technika atliktame estampe pasitelkiama ir vaizdo deformacija, antrinanti pasirinktai temai. Vaizdas „plaukia“, banguoja lyg atspindys vandenyje ar aplinka įkaušusio vakarėlio dalyvio akyse... Kartais neblogai „suveikia“ ir komponavimo triukai – atspaudžiant atskirus kūrinio segmentus, įvairiai juos jungiant (Renatos Mikailionytės „Režisieriaus Sergejaus Paradžanovo portretas“, 2008 m., mokytoja – B. Zokaitytė). Tarsi didžiulis ekranas, transliuojantis margą gatvės gyvenimą, atrodo Jonės Zakaraitės linoraižinys (2009 m., mokytoja – L. Dubauskienė). Jame traukia ne tik sodri ironija, bet ir „repšiškos“, Rolando Rimkūno kūrybos manierą iš tolo primenančios gaidelės. Argi ne panašiai čia gatvėje vargšė senelė glaudžia prie krūtinės benames kates, bruzda atpažįstama Vilniaus senamiesčio gatvė, už jos kone su sovietinės dokumentinės fotografijos patosu kyla naujųjų statybų kranai ir rūksta dūmai, iš tvoros tarsi komikso personažas „lipa“ agresyviai nusiteikusi mechanizuota galva, greta prie seno pastato fasado triūsia statybininkas...

Grįžtant prie mokytojo ir mokinio ryšio, kurį nurodo parodos pavadinimas ir struktūra, ko gero, jį sunku vienareikšmiškai apibrėžti. Vieni mokiniai baigia mokyklą tarsi „užsimerkę“, neatradę sau įdomesnių išraiškos priemonių, kūrybos būdų. Kitiems čia dėstomi dalykai, sutikti mokytojai, jų mintys ir patarimai tampa paskata studijuoti toliau, gilintis į tam tikrą meno sritį. Pagaliau VJVDM dirbančios grafikės – skirtingų kartų atstovės, skiriasi ir jų dėstymo būdas, skonis, meninė samprata. Tačiau ryšis, ypač tarp mokytojų ir darbštesnių, gabesnių mokinių, dažniausiai užsimezga. Tad „mokytojas – mokinys“ šiuo atveju skamba tarsi lakoniškas to bendrumo apibūdinimas – neformalioje aplinkoje, nors profesionalo ir mokinio skirties nepaneigsi, neretai tampama tiesiog bendraminčiais, kolegomis, kartais ir draugais.

Įvairių dabarties ugdymo sistemos pertvarkymų, tobulinimo, finansavimo karpymo fone bet kurią iš VJVDM parodų norisi apibendrinti daugmaž panašiai. Be ypatingų pastangų ir postringavimų aišku, kam reikalingos tokios mokyklos, ką mokiniai jose veikia ir kas iš viso to išeina. Neapleidžia instinktyvus pojūtis, kad tie, kurie „iš aukščiau“ tvarko šiuos reikalus, daro tai „teoriškai“, t.y. savo racionalizacijų, naujų įstatymų taikymo objekto nė nežinodami. Atrodo, kad neseniai keistai nuskambėjęs „Fluxus ministerijos“ pavadinimas iš tiesų labai tinka šioms institucijoms – labiau nei laikinam menininkų bendruomenės prieglobsčiui. Taikliai skambėtų ir „fluxus savivaldybė“, ir koks nors „fluxus departamentas“... Tai ne apie įstaigų „meniškumą“, bet apie priimamų sprendimų ir ateities planų absurdiškumą, prieštaravimus. Kartais šią ir panašias mokyklas imasi globoti LR Seimo nariai, bet tai irgi kvepia asmeninių ambicijų tenkinimu. O iš tikrųjų nereikia daryti beveik nieko, tiesiog padėti išlaikyti jau sukurtą mokymo bazę, suteikti pačiai mokyklai daugiau savarankiškumo. Todėl labai norisi pakviesti parodoje apsilankyti ne tik įprastus lankytojus, bet ir valdininkus, nuo kurių priklauso mokyklų egzistavimas, veikla. Tegul tai būtų ir pirmas apsilankymas parodoje. Juk geriau vėliau negu niekada...

Paroda veiks iki gegužės 15 d.

VGMC galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 11–15 val.

„7 meno dienos“ Nr.18 (894), 2010-05-07