Šio teksto rašymo pretekstas – Algirdo Šeškaus fotografijų paroda Nacionalinėje dailės galerijoje. Nedidelė. Neįprasta – fotografijos ne sukabintos ant sienų, o išdėliotos ant pakylų, žemesnių ir aukštesnių. Kas padėta ant pačių aukščiausių, mažesnio ūgio žmogus ir nepamatys – net ir man reikėjo šiek tiek pasistiebti, o kad įžiūrėčiau žemiausias, turėjau atsitūpti. Taip į fotografijų žiūrėjimą buvo įtrauktas ir kūnas, tapęs aktoriumi, ieškančiu savęs foto-sceno-grafijoje. Tuo tarpu ant sienų aukščiau nei visada sukabinti Šeškaus grafikos lakštai pasitarnavo (rekomendavus pačiam autoriui) kaip interjero dekoracijos. Taigi ant sienų – menas, o erdvėje – gyvenimas.

Kaip sakiau, pretekstas – paroda. Bet yra ir dvi storos knygos, kuriose sudėta labai daug Šeškaus – daugumai žmonių niekada anksčiau nematyto: leidyklos „Kitos knygos“ išleistas albumas „Žaliasis tiltas“ (2009) ir Lietuvos dailės muziejaus – „Archyvas (Pohulianka)“ (2010). Tad neparašyti apie Šeškų jau tiesiog neįmanoma. Visų trijų objektų sumanytoja – Margarita Matulytė (sudarant „Žaliąjį tiltą“ talkino Malvina Jelinskaitė), tad čia kalbėsiu apie Margaritos pamatytą Šeškų, temą su trimis variacijomis. Žiūrint ir skaitant, klausantis paties fotografo, susidarė vienas vaizdas, vienas klausimų ratas, vienas nusistebėjimas. Tuo, kas buvo, bet liko nematoma.

Buvo

Tada, maždaug 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai Šeškus pradėjo taip fotografuoti (taip – pilkai, neaiškiai, netvarkingai), mažai kas jo darbus suprato. Sunku buvo pateisinti akivaizdų nufotografuotų objektų banalumą ir nereikšmingumą, vaizdo monotoniją ir apsimestinį mėgėjiškumą. Vėliau dailės kritikas Alfonsas Andriuškevičius čia įžvelgė „skaudoka ironija atmieštą nostalgiškumą“, muzikologė Eglė Kunčiuvienė – „anemijos, apatijos, pasyvumo būseną“ ir „antiestetišką“ rafinuotumą“, rusų literatūros kritikas Levas Anninskis – išėjimą „už tradicinio („romantiškojo“) fotomeno ribų“ ir už „nuotraukos ribų – „penkiais centimetrais“, o aš – „nuobodulio estetiką“. Bet vis tiek nepasakyčiau, kad Šeškaus fotografija tapo tikrai suprantama, ji vis tiek liko mįslė.

Kad ir tas pats Anninskis – paaiškinęs Šeškaus strategiją, jis vis tiek klausia: „Na, o koks gi grynai fotografinis maišto rezultatas? Subraižyti negatyvai. Kreivi rėmeliai, prastas fotopopierius („kito negausi“?). Pereksponavimas (už kurį, kalbama, Nidos seminare Butyrinas pareikalavo Šeškui skirti „aukščiausiąją bausmę“)? Kažin ar galima fotomeno kūrinį sukurti maištaujant prieš fotomeno principus?“

Fotomenas – tai vaizdas. Susidūrę su fotomenu, mes skaitome vaizdą, į jį tarsi panyrame, išgyvename autoriaus numatytus ir vaizdu perteiktus jausmus ir t.t. Bet Šeškui vaizdas „nereikalingas“, subraižymais, tamsa, sugadinta kompozicija jis mums uždraudžia su vaizdu elgtis kaip įprasta. Bet kaip tuomet elgtis? Paneigdamas lengvai suprantamus vizualinius malonumus, Šeškus tarsi sako: „Ką čia suprasti? Žiūrėk!“

Tai yra, atsikratyk įpročio ieškoti trimatės erdvės bei tikrovės pakaitalo ir žiūrėk į fotografiją kaip daiktą, kurį kažkas pagamino ir kuris dabar turi savo gyvenimą. Nė nemėgink susitapatinti ir žiūrėk per atstumą, kritiškai. Pamiršk, ką žinai apie fotografiją, ir žiūrėk mąstydamas iš naujo. Žiūrėk į kambario prietemoje šiek tiek paslaugiai nemat...