|
Fantazija, kaip prasimanymas, mene yra melas
Povilas Ričardas Vaitiekūnas. „Velykė“. 2006 m.
Pavyzdžiui, Giorgio Morandi, tapęs klasikinius natiurmortus tuo metu, kai Italijos dailėje vyko stiprus metafizinės tapybos ir neorealizmo protrūkis. Lietuvoje tokio tapytojo pavyzdys – Povilas Ričardas Vaitiekūnas. Nacionalinėje dailės galerijoje veikianti jo kūrinių paroda, apimanti tapybos darbus, piešinius, sukurtus nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigos iki 2009 m., byloja, kad P.R. Vaitiekūno kūryba yra stabilus, mažai besikeičiantis reiškinys. Tai...
|
Istorijos pagal tris kūrinius
Audrius Puipa. „Sauginčių vienkiemis“. 1987 m.
Kaip kaleidoskope mintys sukrito kas sau. Venera iš vandens išniro su nimfų palyda ir įlindo kaimynų trobon. Kaip stora kamanė įstrigo tarp langų stiklų ir barbena, blaškosi, nei vidun įlįst gali, nei laukan išlįst. Klankt klankt – girdisi visame kieme. Ir to klaksėjimo tarsi gyvo sąžinės priekaišto pilnas visas sodas. Tik šeimininkas nieko negirdi. Kiūkso kaip pavasarinė obelis apšepusiu kamienu, nuplyšusiom šakom ir spokso tai į pačiutės rankas, tai į po...
|
Pakeliui nuvargusi
Karina Matiukienė. „S“. 2009 m.
Labiau tiktų pavadinti taip: viskas, ką galima būtų vadinti skulptūra, nes yra ir tapybos, virstančios horeljefu (Aistės Černiūtės „Kava kvepia tyliai“), ir keramikos (Rasos Balčiūtės-Šaltenienės „Kas meilesnis arba pasikartojimai“), tekstilės (Agnės Biskytės „In vitro“, Monikos Žaltauskaitės-Grašienės „Skladukas“, Karinos Matiukienės „S“); visa tai įvardinta objektais ir instaliacijomis. Technikų ir tarpinių formatų naudojimas visai nebūtų...
|
|
Skaityti visus 
Rašyti
