Fantazija, kaip prasimanymas, mene yra melas
Povilas Ričardas Vaitiekūnas. „Velykė“. 2006 m. Vakarų dailės istorijoje galima prisiminti ne vieną tapytoją, kuris eksploatuodamas savo laiku nepopuliarią tapymo formą ir analizės kryptį buvo įdomus ir progresyvus, jo kūrybos nepavadinsi konservatyvia.
Pavyzdžiui, Giorgio Morandi, tapęs klasikinius natiurmortus tuo metu, kai Italijos dailėje vyko stiprus metafizinės tapybos ir neorealizmo protrūkis. Lietuvoje tokio tapytojo pavyzdys – Povilas Ričardas Vaitiekūnas. Nacionalinėje dailės galerijoje veikianti jo kūrinių paroda, apimanti tapybos darbus, piešinius, sukurtus nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigos iki 2009 m., byloja, kad P.R. Vaitiekūno kūryba yra stabilus, mažai besikeičiantis reiškinys. Tai...
|
Istorijos pagal tris kūrinius
Audrius Puipa. „Sauginčių vienkiemis“. 1987 m. Regis, viskas suiro: laiko ir erdvės siūlės, jungiančios kalnus, uolas, vandenynus, atmintį, obelis, silikatinių plytų trobą, amžinybę, pageltusius nagus ir skraidančius kilimus.
Kaip kaleidoskope mintys sukrito kas sau. Venera iš vandens išniro su nimfų palyda ir įlindo kaimynų trobon. Kaip stora kamanė įstrigo tarp langų stiklų ir barbena, blaškosi, nei vidun įlįst gali, nei laukan išlįst. Klankt klankt – girdisi visame kieme. Ir to klaksėjimo tarsi gyvo sąžinės priekaišto pilnas visas sodas. Tik šeimininkas nieko negirdi. Kiūkso kaip pavasarinė obelis apšepusiu kamienu, nuplyšusiom šakom ir spokso tai į pačiutės rankas, tai į po...
|
Pakeliui nuvargusi
Karina Matiukienė. „S“. 2009 m. Pavadinimas parodai aiškiai netinka. Nei ideologiškai – kaip pastanga išrinkti geriausią, nei suvokiant „metus“ kaip metraščio formatą, nes ekspozicijoje yra nemažai kūrinių, kurie net sutvarkius aprašus atrodo anaiptol ne nauji (pvz., Vaclovo Krutinio medžio skulptūra).
Labiau tiktų pavadinti taip: viskas, ką galima būtų vadinti skulptūra, nes yra ir tapybos, virstančios horeljefu (Aistės Černiūtės „Kava kvepia tyliai“), ir keramikos (Rasos Balčiūtės-Šaltenienės „Kas meilesnis arba pasikartojimai“), tekstilės (Agnės Biskytės „In vitro“, Monikos Žaltauskaitės-Grašienės „Skladukas“, Karinos Matiukienės „S“); visa tai įvardinta objektais ir instaliacijomis. Technikų ir tarpinių formatų naudojimas visai nebūtų...
|
|