Pavyzdžiui, Giorgio Morandi, tapęs klasikinius natiurmortus tuo metu, kai Italijos dailėje vyko stiprus metafizinės tapybos ir neorealizmo protrūkis. Lietuvoje tokio tapytojo pavyzdys – Povilas Ričardas Vaitiekūnas. Nacionalinėje dailės galerijoje veikianti jo kūrinių paroda, apimanti tapybos darbus, piešinius, sukurtus nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigos iki 2009 m., byloja, kad P.R. Vaitiekūno kūryba yra stabilus, mažai besikeičiantis reiškinys. Tai patvirtina ir paties tapytojo žodžiai, kad pokyčiai kūryboje yra nežymūs, labiau pastebimi metodo požiūriu (dažų tepimo ant drobės, kūrinio paviršiaus formavimo ir pan.). Tačiau autoriaus požiūris tokio poslinkio atžvilgiu yra skeptiškas, nes metodas nepaaiškina meno kūrinio. Tad kuo įdomi ir aktuali P.R. Vaitiekūno kūryba, žvelgiant į ją iš šios dienos perspektyvos? Ką dar galime įžvelgti jo kūryboje nepaisant tokių akivaizdžių dalykų kaip tapybos amato valdymas, aukščiausio lygio profesionalumas?

Parodoje eksponuojami kūriniai byloja, kad kūrėjo žvilgsnis yra konkretaus laiko ar epochos dalis. Būtent paroda ir yra menininko pozicijos, jo požiūrio į savo kūrybą, jo epochos manifestacija, todėl neatsitiktinai ekspoziciją papildo dokumentiniai elementai, atspindintys biografinius tapytojo faktus. Tai horizontali plokštuma su dailininko pieštais jo bičiulių portretais bei ekranas, kuriame demonstruojamas Vaitiekūno pokalbio su parodos kuratore (šio straipsnio autore) įrašas.

Nors P.R. Vaitiekūno kūrybą tiktų vadinti ekspresionistine dėl įtemptų spalvų santykių, išraiškingo potėpio, piešinio specifikos storai tepamuose dažų sluoksniuose, iš esmės tapytojas yra realistas. Jis remiasi tikrove, gamta – tai svarbiausi impulsai kūrybai, o fantazija, kaip prasimanymas, mene yra melas. Neatsitiktinai Vaitiekūnas vadina save XIX a. tapytoju, o jo mylimi dailininkai yra barbizoniečiai C. Corrot, T. Rousseau, J.-F. Millet.

Kartą P. Cezanne’as, pažvelgęs į C. Monet paveikslus, pasakė: „Monet – tik akis, tačiau kokia akis!“ P.R. Vaitiekūno kūrinių atžvilgiu ši citata – neatsitiktinė. Jo tapyba išsiskiria iš kitų lietuvių modernistinės tapybos kūrėjų paveikslų itin jautriais spalvų santykiais, būdingais tik jam vienam. Spalvų santykius tapytojui diktuoja gamta, tikrovė.

Paveiksluose matome Kauno priemiesčių kraštovaizdžius, Pažaislio ansamblį supančias pievas, Mardasavo pamiškes, Nemuną ties Česukais ir t.t. Realistinė paveikslų programa apima ir tapytojo biografiją, svarbius jo kūrybos etapus. 1940 m. gimęs tapytojas augo Veršvuose – Kauno priemiestyje, kurio gamta su Nemuno juosta, lankomis ir kalvomis supo tapytoją vaikystėje. Kaunas itin svarbus – šiame mieste jis gyveno, mokytojavo, o 1967–1976 m. kūrė paveikslus Pažaislyje veikusios psichoneurologinės ligoninės patalpose, kur turėjo studiją. Vasaromis tapė savo sodyboje Dzūkijoje – Česukuose, o nuo 1978 m. iki dabar – Mardasave.

P.R. Vaitiekūno paveikslai – tarsi praėjusio laiko dokumentai, juose svarbūs ne tik kraštovaizdžiai, bet ir šviesa, dangaus ir žemės spalvų santykiai, vandens atspalviai. Žvelgdami į kūrinius, galime matyti šviesą, kuri supo tapytoją vaikystėje, išvysti, kaip mirgėjo Nemuno vandens paviršius iki hidroelektrinės pastatymo, koks dangaus ir pievos spalvų santykis buvo 1987-ųjų vasarą Mardasave ir t.t. Paveikslai byloja, kad tam tikri spalvų deriniai yra konkretaus laiko dalis. Tiesa, ir natiurmortuose, kuriuose didingame fone sutalpinti smulkūs daiktai, matoma peizažo struktūra su dideliu dangaus plotu ir sąlyginai nedideliu žemės lopinėliu.

Kai kuriuose