Tragiška katastrofa netoli Smolensko išlaisvino laviną žodžių - televizijoje, radijuje, laikraščiuose. Nes mirtis verčia tylėti, bet kartu ir kalbėti. Išgyvendamas tokį sukrėtimą kaip šis, žmogus nenori būti vienas. Jis griebia kitų žmonių žodžius, žmonių, kurie tai išgyvena taip pat kaip jis, kalba apie tą išgyvenimą, kad neneštų sunkios naštos vienas pats. Todėl tokiomis akimirkomis ieškome kitų.

Nesibaigianti piligrimystė prie Prezidento rūmų Varšuvoje, prie Vavelio, prie kitų panašių vietų; gėlės, žvakės, žuvusiųjų fotografijos, maldos ir giesmės – bejėgiškumas prieš tai, ką reikia priimti kaip nebesugrąžinamą. Priimti mirtį. Netikėtą, ateinančią kaip vagis. Juk pasakyta: „Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes ateis akimirka, kurios nenuspėsite...“ Bet kas yra pasirengęs, kai ta akimirka iš tikrųjų ateina artimiesiems? Ypač dabar, kai mirtis vis labiau traukiasi iš regėjimo lauko. Gyvename civilizacijoje, kurioje dominuoja sėkmė, gražus kūnas, sveikata ir gyvenimas.

Ir staiga iš oro uosto netoli Smolensko pasigirdo persmelkiantis ir įtikinantis perspėjimas: memento mori - atmink, kad ir tu mirsi.

Daug bejėgiškų, širdingų, nuoširdžių žodžių... Tarp jų ir išmintingi, nešantys šviesą žodžiai. Būtent tokius per gedulingas mišias Varšuvos katedroje pasakė arkivyskupas Kazimierzas Nyczas.

„Skrido kartu, petys prie peties, viena kryptimi, kad pagerbtų Katynės kareivius. Lipdami į lėktuvą, nežinojo, kad žvakės, kurios turėjo liepsnoti žudynių vietoje, degs jų atminimui. Ta tragedija, - sakė Varšuvos arkivyskupas, - rodo, koks bendras yra mūsų likimas, kaip mus, tikinčius ir netikinčius, esančius vienoje ir kitoje barikados pusėse, pasauliečius ir dvasininkus, sujungia gyvenimo trapumas. Tikiu, kad šios dienos tragiškas įvykis, nacionalinės laidotuvės, nuolankiai tai lyginant su Popiežiaus mirtimi ir laidotuvėmis, suartins mus, lenkus, padės žiūrėti viena kryptimi ne tik artimiausiomis nacionalinio gedulo dienomis, bet ir mėnesius, metus, rūpinantis Lenkija, bendru Tėvynės gėriu.“

Gal tokio sukrėtimo reikėjo, kad suvoktume, jog mūsų bendro likimo ir artumo pagrindas ir yra visų m�...