Tokių kuratorių Lietuvoje yra vos keli. O bendrų parodų srautas, ypač planinėse organizacijų ekspozicijose, neretai suplaka menininkus į nevykusius kokteilius, iš kurių išeini atmintin sužvejojusi vos vieną kitą. Galbūt kaip tik dėl šios priežasties Inos Budrytės tapyba, parodyta atskirai, nuskambėjo labai netikėtai ir naujai. Ši menininkė yra gan reguliariai dalyvavusi įvairiose tapybos ir akvarelės parodose drauge su kitais, dažniausiai Dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“. Tačiau kadangi I. Budrytės tapybą galima būtų apibūdinti kaip šnabždėjimą: maži formatai, tylios spalvos, vaizduojami neįkyrūs pastebėjimai ar būdraujančios sąmonės pagauti vaizdiniai, pažintis įvyko tik dabar. Tik išeksponuotos atskirai negožiančioje erdvėje jos drobės, kartonai ir akvarelės prašneko. Už šį dėmesio sutelkimą verta padėkoti Modernaus meno centro šeimininkams Danguolei ir Viktorui Butkams, kurie jau kuris laikas formuoja nuosavą kolekciją, nuolat užsiima filantropine veikla ir nesibodi jos vaisiais pasidalinti su visuomene, taip pat dailėtyrininkei Ramintai Jurėnaitei.

Nebūčiau drįsusi I. Budrytės paveikslų pasaulio lyginti su savamoksliais, nes meninis išsilavinimas kuo puikiausiai juntamas ir sumaniose kompozicijose, ir subtiliuose spalviniuose sąskambiuose. Tačiau kai parodos proga parengtame katalogėlyje publikuotame pokalbyje aptikau, kad menininkei imponuoja ir Pertonėlė Gerlikienė, ir Pirosmanis, supratau, kad tai nebūtų didelė nuodėmė. Juolab kad bendrumą man išduoda ne forma, o mąstymo laisvė, kurią profesionalios menininkės atveju dar galima būtų pavadinti drąsa. Tokia laisvė ir ne iš kovos, o iš atsipalaidavimo kylanti drąsa atsiranda, kai kuriama sau. Juk nestebimas žmogus elgiasi daug natūraliau nei nušviestas prožektorių. I. Budrytė turi labai daug to kažko nesuvaidinto. Todėl nemažai ir asmeniško. Jos drobėse laikas yra lėtas ir mąslus kaip senovinėse fotografijose. Kompozicijos irgi kiek fotografiškos – kartais priartinama detalė, kuri dėl to tampa iškalbinga („Saugomos durys“), kartais figūra ne visa telpa į „kadrą“ („Dėdės dovana“), lyg būtų neužtekę laiko nusitaikyti, kartais pozuoja įdomi erdvė, o figūra užfiksuojama kaip tik tuomet, kai atsiduria dėkingiausioje kompozicijai vietoje („Po darbo“). Nors menininkė leidžia sau fotografijos įneštą fragment...