Reklama

Tačiau, kaip ir kiekvienais metais, šalia pastebimų teigiamų pokyčių kilo ir įvairių abejonių. Pabandysiu jas išsakyti. Pirmoji yra susijusi su festivalio trukme. „Kino pavasaris“ tęsiasi dvi savaites. Tai jau teminio kino rodymo formatas, joks festivalis tiek netrunka. Pusės mėnesio akivaizdžiai per daug net labiausiai prisiekusiems kino gerbėjams, juolab kad visi renginiai (forumai, „Ąžuolo“ ceremonija ir pan.) bei daugumos svečių atvykimas šiemet nusikėlė į festivalio pabaigą.

Festivalio programa renkama „festivalių festivalio“ principu, t.y. lietuvių publikai siūlomi svarbiausi, originaliausi kituose festivaliuose rodyti ir apdovanoti filmai. Nuosekliai laikantis tokių principų, rengėjams nereikėtų pataikauti neišrankiai publikai (kaip, beje, ir leisti į festivalinius seansus spragėsiais apsikrovusių žiūrovų). Šiemet teko išgirsti nusivylusių balsų gal net dažniau nei pernai, mat atėję į festivalį žmonės tikisi būtent aukštos meninės kokybės filmų. Duoklė nelabai subtiliam skoniui festivalyje kasmet vis akivaizdesnė. Ar neatsitiks taip, kad pataikavimas pigių komedijų ir kitokių pramogų mėgėjams užgoš festivalio prioritetus?

Viena geriausių „Kino pavasario“ tradicijų - rimtos, profesionaliai parengtos retrospektyvos. Koks festivalio senbuvis nostalgiškai neprisimena Piero Paolo Pasolini, Wernerio Herzogo ar Francois Truffaut retrospektyvų? Šiemet sulaukėme dviejų - Fanny Ardant ir šiuolaikinių Kinijos filmų. Tačiau abi retrospektyvos parengtos ir pristatytos, sakyčiau, atmestinai. Tarp Ardant filmų nebuvo nė vieno ankstyvojo ir bene geriausio periodo filmų, kai aktorė bendradarbiavo su prancūzų kino meistrais - Francois Truffaut ir Alainu Resnais. Kinų filmų parinkimas taip pat atsitiktinis. Be to, retrospektyviniai filmai pristatomi kaip ir visi kiti, nelabai išsamiai, tad retrospektyvos pavadinimas atrodo tik dirbtinai prikabintas prie 4-5 į programą patekusių filmų.

Kita gera, bet pamiršta „Kino pavasario“ tradicija - atidaryme rodomas lietuviškas filmas. Šiemet rengėjai kaip niekad galėjo rinktis net iš trijų baigtų iki festivalio pilnametražių: Šarūno Barto „Eurazijos čiabuvio“, Tomo Donelos „Atsisveikinimo“ ir Mykolo Drungos „Anarchijos Žirmūnuose“. Ar nepavyko susitarti, ar toks noras net nekilo? Kad ir kaip būtų, politiškai korektiškas, bet menkos meninės vertės ispanų filmas atidarymui tikrai netiko. Siūlyčiau lygiuotis į „Scanoramą“, kurią pernai rudenį atidarė ir vertingos, ir įvairiems žiūrovų sluoksniams įdomios Jano Troellio „Amžinos akimirkos“.

Rengėjai šiemet atsisakė dieninių seansų darbo dienomis, todėl norėdami parodyti kuo daugiau, ilgiausius filmus nukėlė į paskutinį seansą, visiškai neatsižvelgdami, kad tokius filmus kaip Michaelio Haneke's „Baltas kaspinas“ ar Jacques'o Audiard'o „Pranašas“ vis dėlto mielai pasižiūrėtų ne tik jaunimas. Vyresnei auditorijai tokie seansai nepriimtini dar ir todėl, kad po filmo sudėtinga grįžti namo, troleibusai jau nebevažinėja, o turint omenyje nelabai pigius festivalinius bilietus (nors valstybės palyginti dosniai remiamas renginys turėtų į tai atsižvelgti), grįžti taksi ne visi gali.

Pagarba žiūrovams - festivalio kokybės ženklas. Deja, šiemet jos ir vėl pristigo. Festivalyje rodyti rusiškai įgarsintą Fatih Akino „Virtuvę sielai“ ar „Pranašą“ - tai jau menkos renginio kokybės įrodymas. Tiesa, šiemet pastebimai mažiau filmų rodyta DVD formatu, bet Corneliu Porumboiu „Policija, būdvardis“ įspūdis tikrai nukentėjo, nes filmas rodytas ne iš juostos. Nepagarba žiūrovui laikyčiau ir gausius seansus filmų, kurie iškart pasirodys kino teatrų repertuare. Vienas anonsinis seansas, atkreipiantis dėmesį į filmą, būtų suprantama.

Palyginti su praėjusiais metais, pagerėjo festivalio katalogas - šiemet jame jau nebeliko to siaubingo stiliaus, kurio nepavadinsi kitaip, nei „bulvarine tryda“. Tačiau tos trydos dar daug festivalio tinklalapyje ir spaudos pranešimuose. Šiųmetiniai plakatai, kurių stilius labiau tiktų kokiam nors marginaliniam, provokuojančiam renginiui, irgi kertasi su solidaus festivalio įvaizdžiu.

P. S. Kai ši replika jau buvo parengta spaudai, „Kino pavasaris“ atsiuntė pranešimą, kad festivalis pratęsiamas dar savaitei, bus galima pamatyti net 9 populiariausius filmus. Tarp jų ir „Baltą kaspiną“. Pranešimo kalba netaisyta: „Forum Cinemas Vingis“ vadovai geranoriškai nuėmė vieną komercinio repertuaro seansą ir suteikė papildomą galimybę parodyti 1311 bilietų festivalyje jau pardavusį ir trečią vietą lankomumo lentelėje užimantį filmą Didžiojoje salėje. Nė viena Lietuvos platinimo kompanija kol kas neįsigijo Kanų festivalio „Auksine palmės šakele“ premijuotos juostos, tad balandžio 2 d. vakarą Lietuvos kritikus labiausiai sužavėjęs „Kino pavasario“ filmas bus rodomas paskutinį kartą“.

Įdomu, kaip į tokį žiūrovų entuziazmą sureaguos platintojai? Nupirks dar vieną „Transformerių“ seriją?

Živilė Pipinytė

„7 meno dienos“ Nr.13 (889), 2010-04-02