Ryškiausias pavyzdys galėtų būti BBC sukurti teletabiai, pergalingai užvaldę pačius mažiausius televizijos žiūrovus visur, kur tik serialas buvo rodytas. Vadinasi, yra suaugusiųjų, kurie sugeba matyti vaiko, net kūdikio akimis. Aš tokių galių neturiu. Pamenu, prieš keliolika metų ieškodama kalėdinių dovanų pamačiau norvegišką lėlę - tokį liaudišką klouną. Linksmai išsišiepusiam vyrukui galėjai lankstyti rankas ir kojas net per kelius ir alkūnes. „Štai koks žavingas Peras“, - akimirksniu pakrikštijau pirmu į galvą šovusiu norvegišku vardu. Lėlė buvo išties puiki, dar su nuolaida. Nedvejodama nupirkau dvi, jau įsivaizduodama, kaip nudžiuginsiu mažametį sūnėną ir keleriais metais vyresnę draugės dukrą. Abiejų reakcija buvo vienoda, jie dar buvo per maži, kad nuslėptų nusivylimą ir mandagiai šypsotųsi. Žvelgiau į hipnotizuojančią Pero šypseną, ryškius skruostus, margaspalvius rūbus, šelmiškai užvožtą skrybėlę ant nepaklusnių šviesių plaukučių ir niekaip nesupratau, kodėl ta šypsena nehipnotizuoja naujųjų Pero šeimininkų? Tačiau laikui bėgant abejuose namuose Peras išsikovodavo vis geresnę vietą. Kiti žaisliukai tapę „išaugtiniais“ iškeliaudavo pas mažesnius vaikus, o štai Peras kaskart pasitikdavo įspūdinga šypsena, kai aplankydavau ir vienus, ir kitus namus. Jis ir šiandien ten šypsosi. Dabar jau žinau kodėl. Tiedu vaikai augdami artėjo prie manojo regėjimo.

Štai kodėl, mano manymu, „7md“ prašovė, užsakiusios man recenzuoti kovo 20, 21 d. įvykusią LNOBT premjerą - Jono Tamulionio operą vaikams „Bruknelė“ (pagal Martyno Vainilaičio mitologizuotą pasaką), kurią pastatė režisierius Gytis Padegimas. Bijau, kad mano apsamanoję akiniai vėl ką nors nevaikiškai rodė, tad rizikuoju būti nesuprasta mažųjų LNOBT žiūrovų. Laimė, vaikai „7md“ neskaito, nors ką gali žinoti. Tačiau galbūt skaito tėveliai ir mokytojai, tuomet su jais ir padiskutuosime.

Norėdama apsidrausti labai atidžiai išklausiau dviejų eksperčių - pirmokės ir ketvirtokės – nuomones po spektak...