Užsienyje rašomi straipsniai ir leidžiamos knygos apie šiandien tokią paplitusią moterų hiperseksualizaciją kaip apie dar vieną jų priespaudos formą (pvz., neseniai išleistos Natasha Walter „Gyvos lėlės“, „Living Dolls“, Kat Banyard „Lygybės iliuzija“, „The Equality Illusion“). Dabar, kai moterys įsivaizduoja, kad demonstruodamos hiperseksualumą kaip geidžiamiausią bruožą ir pagrindinį pranašumą iš tikrųjų valdo savo gyvenimą, bus dar sunkiau jas įtikinti, jog tai ne laisvė, o tik laisvės iliuzija, ir gana apgailėtina. Tačiau spėju, kad minėtų raštų autorės nėra buvusios Lietuvoje. Lietuva – neabejotina pasaulio čempionė hiperseksualizacijos srityje, čia seksualumo kultas jau įgavęs kone valstybinį lygį, o laisvės ir lygybės moterims visai ir nereikia.

Bet čia prisiminiau mūsų ir jūsų laisvę. Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio proga peržvelgiau tris lietuviškus laikraščius ir žurnalą, leidžiamus Londone. Dviejų iš jų viršelius jubiliejinės Kovo 11-osios savaitę puošė gražuolės blondinės, konkursų nugalėtojos, trečio – šiaip apsinuoginusi gražuolė. „Londono žinios“ pirmajame puslapyje kaip didžiausią garbę siūlo tapti „Londono žinių“ „mėnesio mergaite“. Čia pat ir besišypsanti pirma laimingoji, išrinkta naktiniame klube „LaLuna“. „Tiesa“ (taip, yra laikraštis tokiu pavadinimu!) neatsilieka: jos viršelį dabina kito konkurso – „Žaviausios emigrantės“ – nugalėtoja. Gražuolių (žavuolių, mėnesio mergaičių – esmė ta pati) konkursai kaip buvo mūsų nepriklausomybės šaukliai, laisvos nuo komunizmo valstybės garantai, taip ir iki šiol išliko pagrindine moterų saviraiškos priemone. Minėta nugalėtoja laikraštyje pasakoja, kodėl moterys dalyvavo tame konkurse: „Kas ėjo atsipalaiduoti nuo streso, kas užmegzti naujų pažinčių, kas prasiblaškyti ar net vaikams įrodyti, kad mama gali ne tik virtuvėje suktis, bet ir užlipti ant scenos.“ Kažin, iš kur tie vaikai sužinojo, kad mama gali tik virtuvėje suktis? Šiuose laikraščiuose niekur nerašoma apie tai, kas ir kodėl tokius konkursus organizuoja, ką jau kalbėti apie kokį kritiškesnį žodį jų atžvilgiu. Leidinuke dar keistesniu pavadinimu „FAQ-LT“ (kodėl angliškai, juk jis skirtas lietuviams?), skiltyje „Įdomu“ radau daug fotografijų ir trumpą aprašymą: minėtąjį konkursą organizavo klubas „Romuva“, „renginį globojo (ir jame dalyvavo, kaip matyti iš nuotraukos, – aut. past.) pats (!) Lietuvos ambasadorius JK – Oskaras Jusys“. Ambasadoriaus (gal jis šį renginį palaikė kultūra?) prižiūrimos „dvylika drąsių lietuvaičių lipo į sceną ir demonstravo savo talentus. Komponavo puokštes, šoko, grojo, kūrė šukuosenas, deklamavo, rodė įvairiausius gražiausius rankdarbius, demonstravo shotokan karate veiksmus, na ir, žinoma, spindėjo vakarinėmis suknelėmis.“ Žodžiu, buvo pavyzdinėmis moterimis, kurios yra „ne tik gražios, bet ir galinčios įspirti...“

Nepastebėjau nė vieno angliško laikraščio, kurio viršelyje puikuotųsi žinios apie tokius konkursus – Anglijoje tai visiškas atavizmas, jei ir egzistuojantis, tai labai marginalus reiškinys... Tuo tarpu mūsų „Tiesa“ toliau demonstruoja savo bulvariškumą ir seksizmą – trečiame puslapyje mažutis verstinis straipsnelis apie tai, kad Didžiosios Britanijos premjeras Gordonas Brownas kritikuoja faktą, jog daugumoje šalies kompanijų tik labai nedidelis procentas moterų užima vadovaujančias pozicijas. Šią informaciją „Tiesa“ pavadina taip: „Brownui reikia moterų“. Todėl keistokai tokiame kontekste atrodo straipsnelis penktame puslapyje, pavadintas „Lietuvoje nelygybės nėra?“ ir „parengtas pagal Lietuvos spaudą“. Statistika pateikiama tokia: „Beveik pusė (48 proc.) apklaustų Lietuvos gyventojų mano, kad lyčių nelygybė yra retas atvejis, tuo tarpu 62 proc. Europos Sąjungos gyventojų teigia, kad jų šalyse lyčių nelygybė dažna.“ Lyčių nelygybę paplitusia laiko 54 proc. Lietuvos moterų ir tik 34 proc. vyrų, Europos Sąjungoje atitinkamai 68 proc. moterų ir net 57 proc. vyrų. Komentarų straipsnelis nepateikia. O jau 23-iame puslapyje puikuojasi spalvoti skelbimai, kviečiantys dirbti prostitutėmis ir pornografinių filmų aktorėmis. Paklausta, kodėl deda tokius skelbimus, laikraščio redaktorė sakė, kad, girdi, žmonės jai pateikia įtikinamų argumentų „už“, pavyzdžiui, juk vaikai to laikraščio vis tiek neskaitys. Moralinis miglotumas deklaruojamas jau nuo pat laikraščio pavadinimo: „Tiesa kiekvienam sava“. Tiesą sakant, mane jau net pykina nuo šio pavadinimo rašymo. Paklausta, kodėl jis toks, redaktorė sakė, kad tai gražus lietuviškas žodis. Paklausta, ar negalima buvo parinkti kito gražaus ir nesukompromituoto būtent tokiame kontekste lietuviško žodžio, pavyzdžiui, „svajonė“, redaktorė sakė, kad šitaip jie mėgina reabilituoti tą žodį, be to, „čia daugiau laisvės rašyti, nes Lietuvoje kultūra nieko nedomina“. Na, apie kultūrą šiame numeryje buvo nedaug, vien interviu su rašytoja Dalia Jazukevičiūte, toliau – liaudiški receptai nuo peršalimo ir labai kvailas straipsnis, reklamuojantis reklamą, perspausdintas iš kažkokios įtartinos internetinės svetainės „elegancija.eu“ ir prikimštas tokių absurdiškų teiginių kaip: „Ar bent vienas žmogus yra grįžęs iš parduotuvės su krepšiais, pilnais jam visiškai nereikalingų daiktų, įsigytų po reklaminio skelbimo? Ne. Realybėje niekas negali priversti žmogaus leisti pinigus ten, kur jis nenori.“ Taigi, laisve rašyti bent jau šiame numeryje tikrai nebuvo pasinaudota. O ir reabilituoti minėto žodžio, man regis, kol kas tikrai nepavyksta...

O kur straipsniai apie emigrantų problemas, analizuojantys jų situaciją iš esmės, o ne vieno ar kito asmenines bėdas, padedantys posovietiniam žmogui aklimatizuotis kiek kitokio tipo visuomenėje? Dabar, kai nebereikia palaikyti laisvės idėjos, ar ne tokia turėtų būti naujųjų išeivių spaudos užduotis? Tiesa, mes norime, kad išeiviai ne aklimatizuotųsi, o sugrįžtų. Bet gal tegul sugrįždami parsiveža ne vien pinigus, bet ir žinių apie aukštesnį socialinį, teisinį visuomenės išsivystymą, apie civilizuotesnius žmonių tarpusavio santykius ir veikiančius įstatymus? Ta prasme daug geriau pasirodo laikraštis „Infozona“: viršelis klausia „Ką mums davė nepriklausomybė?“, spausdinama medžiaga apie sekso vergijon į Didžiąją Britaniją parduodamas jaunas lietuvaites. Čia nors tik keliais žodžiais, bet tiesiogiai užsimenama apie minėto seksualumo kulto padarinius.

Pabaigai turiu pasiūlymą. Vietoj „O-lia-lia mergaitės“ norėčiau pasiūlyti Lietuvai kitą simbolį. Mūsų šalis kažkada garsėjo puslaidininkių gamyba (gal ir dabar juos gamina?). Lietuva – tai puslaidininkis! Man toks simbolis būtų daug žavesnis.

„7 meno dienos“ Nr.12 (888), 2010-03-26