Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Vidas Poškus: Sūrio spaudimas
Arūno Vaitkūno tapybos paroda VDA Dizaino inovacijų centre „Titanikas“
Kristina Stančienė: Lobiai iš drumzlinos upės
Birutės Žilytės kūrybos paroda „Skaidri tamsa“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Kristina Pipiraitė: Tai globalu
Tarptautinis eksperimentinio kino ir videomeno festivalis Osle „Screen“
Išeivių paroda Radvilų rūmuose
Kamilė Rupeikaitė: Stebuklo žmogų prisimenant
Vakaras dirigentui ir pianistui Chaimui Potašinskui atminti
Krėsle prie televizoriaus
Pokalbis su režisiere Andrea Arnold
Pokalbis su režisiere Jessica Hausner
Paulina Pukytė: Mergaitės dilgėlyne
Seksualumo kultas, išeivijos spauda ir puslaidininkiai
Šventė
Premjera
Anonsas
Didžiausių Lietuvos vargonų atstatymo dešimtmečiui skirtas J.S. Bacho muzikos koncertų ciklas
7MD informacija: Šarka Menų spaustuvėje
Beno Šarkos poezija ir proza atsiskleis vaizdu ir garsu
Rimo Tumino ir Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“

Rasa Vasinauskaitė

Vilniaus valstybinis mažasis teatras atšventė savo 20-metį. 1990 m. suvaidintas „Vyšnių sodas“ yra savotiškas šio teatro istorijos riboženklis – viskas prasidėjo nuo noro būti savarankiškiems, atsiskirti nuo tuomečio Akademinio dramos teatro, pradėti naują gyvenimo ir kūrybos etapą. VMT šventės proga, po Rimo Tumino spektaklio „Mistras“ pirmos dalies premjeros, į sceną ėjo Vyriausybės, Kultūros ministerijos ir savivaldybės, Rusijos ambasados, kitų Lietuvos teatrų vadovai, atstovai, pasiuntiniai. Buvo sakomos kalbos, teikiamos gėlės.


Į savo pastatą „mažoji“ trupė įėjo tik po penkiolikos metų, 2005-aisiais, – tiek laiko prireikė, kad anuomet užsispyrę menininkai, su savo spektakliais apvažiavę pusę pasaulio, pagaliau pasijaustų kaip namie. Teatro, kaip namų, idėja visus šiuos penkiolika metų buvo viena svarbiausių ir pačiam Tuminui, ir jo auklėtiniams, ir prie trupės tuomet prisijungusiems Akademinio artistams. Net jei per tuos penkiolika metų Tuminas vadovavo tai savo „mažiesiems“, tai Nacionaliniu tapusiai Akademinio trupei, o VMT spektakliai buvo rodyti abiejose šio teatro scenose, vis tiek Mažasis kūrė savo istoriją. Ir kaip teatras, ir kaip nuolatinė, nedaloma žmonių grupė, gyvenanti laukiamų namų idėja. VMT galima vadinti vienu iš pirmųjų nepriklausomos Lietuvos teatrų, jei neimsime domėn, kad „nevalstybiškai“ jis egzistavo tik iki 1994-ųjų, vainikuodamas šį periodą dar vienu legendiniu savo spektakliu „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Tačiau teatro vadovai puikiai suprato, kad atsidūrę opozicijoje, tapę „nepriklausomais“, net ir išlaukę ekonominės blokados metus kažin ar ilgai išgyvens remiami vien savo publikos, gastroliuodami. Šia prasme per VMT šventę ištarti žodžiai, kad jis yra vienintelis per nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį susikūręs teatras, yra teisingi – kaip valstybinis jis tikrai vienintelis.

 

Šiandien VMT žingsnį į valstybinių ratą pavadinčiau silpnumo ir konformizmo akimirka. Žinoma, galbūt benamei trupei tai buvo vienintelė galimybė likti po Akademinio (Nacionalinio) stogu, nesubyrėti ir toliau kurti. Tačiau neabejoju, kad jei visų tų, kurie pačioje praėjusio dešimtmečio pradžioje steigė savo sambūrius ir kaip įmanydami bandė išsilaikyti, priešakyje būtų stojęs VMT su savo spektakliais, vadovu, kūrybine grupe ir jį palaikiusiais talentingiausiais scenografais bei kompozitoriais, per dvidešimtmetį būtų susiformavęs kitoks mūsų teatro peizažas, turėtume kitokią teatro politiką. Tapdamas valstybiniu VMT buvo gerokai įžvalgesnis už anuometinius vadybininkus ar naujuosius verslininkus, ką jau kalbėti apie menininkus – jei ne da...


Laisvoji tribūna
Ekonominė sistema, kurioje gyvename, nėra tik sausų finansinių skaičių, atspindinčių individų, įmonių, šalies deklaruotas pajamas ir išlaidas, rezultatas, – ką mums perša „buhalterinių eilučių“ logika besivadovaujantys visuomenės nuomonės formuotojai. Ekonominė politika – tai vertybių išraiška skaičių kalba. Todėl Europoje ir pasaulyje apie tai, kas negerai dabartinei ekonominei sistemai ir kaip ją galima būtų pakeisti geresne, kalba ne vien bankų įdarbinti „finansų analitikai“ (ar galima būti vien tik finansų analitiku, tuo pačiu nesant visuomenės, valstybės ar net moralinių vertybių analitiku?), bet ir kunigai, rašytojai, muzikantai, sociologai. Į klausimą, kokioje ekonominėje sistemoje (ir kultūroje) gyvename, daugelis tikriausiai nesuabejoję atsakys – neteisingoje, pilnoje streso ir netikrumo. Tačiau tik nedaugelis suabejos, kad tai nėra gyvenimo duotybė: kapitalizmas toks, koks yra čia ir dabar, nėra mums iš anksto duotas kaip gyvenimas ir oras, tai mūsų vertybių – kultūros kūrinys. Ekonominė sistema – tik praktinių įrankių visuma, kuri vieniems padeda siekti geresnio gyvenimo, kitiems – ne.
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2010-08-05


2010-07-30
Arkliaburnis: Sugrįžimas




2010-08-26 - 2010-09-15
Paroda: Adolis Jonas Krištopaitis – "Tapyti mintį"
2010-09-03 - 2010-09-30
Algio Griškevičiaus paroda „Ir nutylėjimai”
2010-09-09 - 2010-10-10
Lietuvių fotografijos paroda „Four Points. Eight Stops“ Insbruke (Austrija)
Populiaru
Projektą remia: