Į savo pastatą „mažoji“ trupė įėjo tik po penkiolikos metų, 2005-aisiais, – tiek laiko prireikė, kad anuomet užsispyrę menininkai, su savo spektakliais apvažiavę pusę pasaulio, pagaliau pasijaustų kaip namie. Teatro, kaip namų, idėja visus šiuos penkiolika metų buvo viena svarbiausių ir pačiam Tuminui, ir jo auklėtiniams, ir prie trupės tuomet prisijungusiems Akademinio artistams. Net jei per tuos penkiolika metų Tuminas vadovavo tai savo „mažiesiems“, tai Nacionaliniu tapusiai Akademinio trupei, o VMT spektakliai buvo rodyti abiejose šio teatro scenose, vis tiek Mažasis kūrė savo istoriją. Ir kaip teatras, ir kaip nuolatinė, nedaloma žmonių grupė, gyvenanti laukiamų namų idėja. VMT galima vadinti vienu iš pirmųjų nepriklausomos Lietuvos teatrų, jei neimsime domėn, kad „nevalstybiškai“ jis egzistavo tik iki 1994-ųjų, vainikuodamas šį periodą dar vienu legendiniu savo spektakliu „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Tačiau teatro vadovai puikiai suprato, kad atsidūrę opozicijoje, tapę „nepriklausomais“, net ir išlaukę ekonominės blokados metus kažin ar ilgai išgyvens remiami vien savo publikos, gastroliuodami. Šia prasme per VMT šventę ištarti žodžiai, kad jis yra vienintelis per nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį susikūręs teatras, yra teisingi – kaip valstybinis jis tikrai vienintelis.

Šiandien VMT žingsnį į valstybinių ratą pavadinčiau silpnumo ir konformizmo akimirka. Žinoma, galbūt benamei trupei tai buvo vienintelė galimybė likti po Akademinio (Nacionalinio) stogu, nesubyrėti ir toliau kurti. Tačiau neabejoju, kad jei visų tų, kurie pačioje praėjusio dešimtmečio pradžioje steigė savo sambūrius ir kaip įmanydami bandė išsilaikyti, priešakyje būtų stojęs VMT su savo spektakliais, vadovu, kūrybine grupe ir jį palaikiusiais talentingiausiais scenografais bei kompozitoriais, per dvidešimtmetį būtų susiformavęs kitoks mūsų teatro peizažas, turėtume kitokią teatro politiką. Tapdamas valstybiniu VMT buvo gerokai įžvalgesnis už anuometinius vadybininkus ar naujuosius verslininkus, ką jau kalbėti apie menininkus – jei ne dabartinis teatro statusas, kažin ar jis būtų taip sveikinamas ir vertinamas.

VMT 20-mečio proga parodyta pirmoji „Mistro“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę dalis – dabartinio teatro, dabartinio režisieriaus ir šio laiko kūdikis. Bandant įminti spektaklio mįslę, norisi grįžti į 1997-uosius, prie „Maskarado“. Paradoksalu, bet būtent „Maskaradas“ man yra atskaitos taškas vėlesniems Tumino darbams. Čia, Egmonto Jansono žodžiais tariant, ankstesniuose Tumino spektakliuose buvę fragmentiški teatrališkumas, žaidimas, kinematografas iškilo į paviršių ir parodė savo nugaras. O „parodę“ niekad jų ir nebeslėpė, ar Tuminas būtų statęs Gogolio „Revizorių“, ar Čechovo „Tris seseris“, „Žuvėdrą“. Be to, anuomet savaip pranašiškai skambėjo Jansono „Maskarado“ recenzijos pavadinimas: „Romantizmas: kalnai kelmuoti, herojai nuplikę, tik keli postamentai likę“. Ir peterburgiečio teatro teoretiko Jurijaus Barbojaus svarstymas: spektaklis „skirtas ir gurmanui, be didelio vargo galinčiam perskaityti jame, ką tik nori, ir pavargusiai po darbo miniai, kurios jis visai neverčia apie nieką galvoti. Jis apie nieką, vadinasi – apie viską. Jame niekas nieko nereiškia, todėl jo reikšmių spektras neribotas. Be to, jis tiesiog ...