Iš to peršasi kelios išvados: nors NDG savo svoriu esti be adekvačios konkurencijos, ji dar neturi pastovios publikos. Susiformavusias publikas turi atskiri menininkai ir tai reikėtų įvertinti rimtai. Aišku ir tai, kad savo kūrybinį piką jau išgyvenusios kartos talentai dar nebuvo pakankamai pažinti ir visavertė proga deramai pristatyti kūrybą žmogui (ir jo aplinkai), visą gyvenimą paskyrusiam kūrybai, prilygsta neeilinei šventei, gal net suteikia pojūtį, kad pastangos nenuėjo veltui nei kuriant, nei kovojant už savą valstybę - tai buvo matyti iš susirinkusiųjų jaudulio. Neabejotinai B. Žilytės kūrinių ekspozicija nusipelno atskiro ir atidaus dėmesio, tačiau šį kartą panagrinėkime jaunesnės, nors ir nebejauniausios kartos kūrėjų, vaikystėje varčiusių šios menininkės iliustruotas knygas apie mėlynbarzdį ir į pečių kišamas raganas.

Į „Laisvalaikio, sporto, kultūros“ atidarymą susirinko irgi menininkų bendraamžiai su paklaida jaunesniųjų pusėn. Atėjusiems akivaizdžiai palengvėjo, nes iš pirmo žvilgsnio pasirodė, jog šį kartą menas nebus nei rimtas, nei sunkus, tik spalvotas ir linksmas. Nors kartą. Pagaliau. Ir visai ne...

Paroda pilna beprotybės ir tai yra rimta. Nesakau, kad jie visi (Benigna Kasparavičiūtė, Evaldas Jansas, Jonas Valatkevičius, Gintaras Znamierowskis, Donatas Strogis, Pšemislovas Mikalkevičius ir Algis Ramanauskas) išprotėjo. Nieko panašaus. Ne, tai ne meno terapijos būrelio darbų paroda. Tai ir ne sužaloto genijaus mitą pasibalnojusių kūrėjų sambūvis. Tai veikiau atlapaširdžių ir nelabai ko paisančių žmonių kolektyvinis pasakojimas apie pasivaikščiojimus normalios būsenos užribiais, kultūringo elgesio su tykančia beprotybe formos. Šie apibendrinimai Algiui Ramanauskui netaikomi, jo rankdarbius aptarsiu atskirai.

Šiame pasakojime mano favoritai yra Benigna Kasparavičiūtė ir Jonas Valatkevičius. Abu mažakalbiai, bet kaip reta nuoseklūs ir iš šios kompanijos drąsiausi. Abu jie beprotybę pasitinka išskėstomis rankomis. Keisčiausia, kad stačia galva įsileidus į bauginančius ar patetiškus regėjimus, šie atsitraukia palikdami sveiko proto dvelksmą. Man visuomet rūpėjo tas nematomas žingsnis tarp depresiško dienoraščio ir kūrinio, kuris kažką duoda, o ne tik apkrečia niūrumu. Albertas Camus, Franzas Kafka, Samuelis Beckettas - jie visi buvo sutikę absurdą, panirę į jį ir per rašymą išnėrę. Tačiau neužtenka nebijoti absurdo, mano supratimu, ta patirtis tampa naudinga tik tuomet, kai kažką su ja nuveiki (ar ji su tavim), kai įdedi dvasinių pastangų. Sąmoningumas ir atsakomybė sukuria vertę. Po to visko (absurdo ar beprotybės) iš niekur sugrįžta pojūtis, kad turi teisę džiaugtis. Man regis, tai ir yra svarbiausia santykiuose su sukrečiančiais išgyvenimais.

Ir Jono, ir Benignos darbuose liguistos būsenos privedamos prie virsmo ribos. Nepatogumas pasiekęs ribą lūžta ir tada ateina palengvėjimas. Benigna elgiasi netgi rafinuotai - į vaiskų arsišką peizažą įdeda heroizuotus Lietuvos krepšininkus (tokius, kaip rodo televizijos anonsai prieš svarbias rungtynes). Galvoje ataidi patetiškas reklaminis vieno lietuviško alaus šūkis: geriausia, ką turime... Jauti, kaip virpinamos visos implantuotos ideologinės „lietuvybės“ konstrukcijos. Panašiai kaip mechaniškai spaudžiamos ašaros, nors protas ir priešinasi, tokiuose filmuose kaip „Titanikas“. Apsąli net nenor�...